Iliustracija: Lubomir Kotrha / es.toonpool.com
Straipsnį parengė InformNapalm Lietuvos redakcija.
Šių metų spalio 11 dieną Lietuvos piliečiai ištarė „ne” politikams, kurie viešojoje erdvėje buvo žinomi kaip prorusiški bei palankūs piktadariškiems Kremliaus interesams.
Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS), negebėjimas peržengti 5% balsų kartelės Seimo rinkimuose reiškia, kad ši politinė jėga iš esmės neturės jokio atstovavimo parlamente.
Po 2020-ųjų rugpjūtį vykusio Baltarusijos rinkimų farso, LLRA-KŠS lyderiai ne kartą išreiškė palaikymą šios šalies diktatoriui Aliaksandrui Lukašenkai, iš esmės pritardami jo buvimui Rusijos įtakos marionete.
Lietuvos parlamento rinkimų rezultatai parodė, ką laisva bei demokratinė visuomenė galvoja apie piktybiškos Rusijos propagandos atkartojimą viešojoje erdvėje.
Lukašenkos skubota bei slapta „inauguracija” yra dar vienas įrodymas, kad jo „mandatas” yra suteiktas Maskvos, tačiau ne Baltarusijos piliečių.
Protestai Baltarusijoje nerimsta 4-ą mėnesį / AP nuotr.
Lukašenkos režimas taip pat leido policijai naudoti šaunamuosius ginklus prieš protestuojančius žmones. Tačiau kas yra tie protestuotojai? Pavyzdžiui, spalio 12 dieną Minske vykusiame mitinge prieš A. Lukašenką dalyvavo daugiau nei 2000 žmonių, kurių dauguma buvo vyresnio amžiaus. Šis mitingas dalyvių buvo pavadintas „pensininkų žygiu” prieš valdžią. Ko iš tiesų bijo A. Lukašenka?
Neteisėto Baltarusijos vadovo elgesys signalizuoja, kad jis tiesiog baiminasi valstybės piliečių reakcijos. Taip pat itin komiškas A. Lukašenkos tvirtinamas siekis būti bet kuo kitu, nei dabartiniu V. Putino pasirinkimu – populiarūs politiniai lyderiai nesislepia nuo tautos ar negrasina jos sušaudyti už taikius susirinkimus viešose erdvėse. Galų gale, įtakingi bei mėgstami šalies vadovai taipogi nesiekia viešumo, organizuodami farsą primenančius diplomatinius susitikimus su kitais diktatoriais – šiuo atveju A. Lukašenka tiesiog keliaklupsčiavo prieš V. Putiną dėl pagalbos iš Rusijos.
Tačiau kitose posovietinėse šalyse galima pastebėti ir pavojingos Rusijos įtakos mažėjimo ženklų. Pavyzdžiui, paskutiniai Kirgizijoje vykę falsifikuoti rinkimai sulaukė daug pasipriešinimo būtent iš kirgizų tautos.
Naudodamasis A. Lukašenkos bailumo pavyzdžiu, Kirgizijos prezidentas S. Jenbekovas neseniai paskelbė „avarinę situaciją”. Jis slėpėsi nenustatytoje vietoje, o taip pat uždraudė viešus susibūrimus ir privertė gyventojus likti namie tam, kad būtų išvengta masinių protestų prieš sufabrikuotus rinkimų rezultatus.
Protestuotojai šturmuoja Kirgizijos parlamentą ir prezidentūrą
Konfliktas tarp Armėnijos ir Azerbaidžano taip pat apsunkino Kremliaus planus plėsti ekonominę bei saugumo įtaką šiose posovietinėse šalyse.
Europos Sąjunga įvedė sankcijas Rusijos valdininkams kaip atsaką į opozicionieriaus Aleksejaus Navalno nunuodijimą. Prancūzija bei Vokietija drauge pranešė, kad nepaisant daugybės pakartotinių prašymų, Rusija nepateikė „jokio įtikinamo paaiškinimo” dėl šio įvykio. Taip pat teigiama, kad „be Rusijos įsitraukimo ir atsakomybės, nėra kitos teorijos, tiksliai paaiškinančios A. Navalno nunuodijimą.”
Visi šie įvykiai sufleruoja, kad Kremliaus galimybės sukurti kenksmingą įtaką (netgi šalies viduje pasikėsinant į A. Navalną ar bandant kištis į protestus Chabarovske) sulaukia didelio užsienio pasipriešinimo. Tai pademonstruoja, kad Kremliaus pasirinktas valdymo modelis, pagrįstas smurtu bei išoriniu kišimusi, tampa itin trapus.
Protestai Chabarobvske nesiliauja iki šiol / Cyprus Mail nuotr.
Prieš nusiraminant dėl užgniaužtos neigiamos Rusijos įtakos tarptautinėje erdvėje, verta prisiminti posakį, kad į kampą įspraustas šuo yra pats pavojingiausias. Galima tikėtis, kad Kremlius, matydamas nykstančią įtaką, sugebės atgaivinti savo begėdiškas ir amoralias elgesio normas tam, kad būtų atgauta tiek vidinė, tiek išorinė jėgos pozicijos.
Stebėti ir atsilaikyti prieš Rusiją reikės anaiptol ne mažiau, o daugiau jėgos. Tačiau galime būti tikri, kad skaidrumo ir šviesos Kremliaus propaganda neatlaikys – geriausiai jai sekasi plisti tamsos ir sukčiavimo voratinkliuose.
Sakoma, kad veidmainystė yra nedorybės duoklė dorybei. Net ir Rusija jaučia poreikį palaikyti savo šalininkus tam, kad įteisintų savo veiksmus žmonių mandato dėka. Tokių rezultatų siekis vyksta ciniškiausiais būdais, tačiau įvykiai Lietuvoje, Baltarusijoje, Kirgizijoje ir net pačioje Rusijoje parodė, kad žmonių bendrystė negali būti lengvai paveikta Kremliaus piktadariško melavimo.
