Natalija Frolova, „The Insider“ žurnalistė, specialiai Pilietinio atsparumo centrui „Res Publica“. Vertimas iš rusų kalbos.
Tradicinių vertybių gynimas šiandien tapo vienu pagrindinių Kremliaus „Potiomkino kaimų“. LGBT bendruomenės priėmimo temą, kuri yra itin aktuali daugeliui jaunų demokratijų, Rusijos propaganda pavertė viena pagrindinių jos priemonių. Nenuostabu, kad Lietuvoje jos intrigos buvo matomos ir gegužę vykusiame „Didžiajame šeimų marše“.
Algirdas Paleckis / nuotr. V. Ščiavinskas /LRytas
Tradicinių vertybių gynimas šiandien tapo vienu pagrindinių Kremliaus „Potiomkino kaimų “ (vertėjos past,: terminas „Potiomkino kaimas“ gimė 1787 metais, kai grafas Potiomkinas, norėdamas įsiteikti imperatorei Jekaterinai II ir ją lydintiems užsienio svečiams, keliaujantiems per neseniai prie Rusijos prijungtas Ukrainos žemes, ėmėsi statyti butaforinius kaimus ir varinėti po juos tą patį valstiečių būrį. Taip jis siekė pademonstruoti, kad Rusija sėkmingai kolonizuoja ir civilizuoja savo naująsias valdas. Nuo tada pasakymas „Potiomkino kaimas“ įsitvirtino rusų kalboje kaip bendrinis apgavystės ir padlaižiavimo vadovybei apibūdinimas). LGBT bendruomenės priėmimo temą, kuri yra itin aktuali daugeliui jaunų demokratijų, Rusijos propaganda pavertė viena pagrindinių jos priemonių. Nenuostabu, kad Lietuvoje jos intrigos buvo matomos ir gegužę vykusiame „Didžiajame šeimų gynimo marše“. Kremlius jau seniai save reklamuoja kaip beveik pagrindinį Europos žemyno, jei ne viso pasaulio, tradicinių vertybių gynėją. Net tarp pataisų, kurios buvo įvestos 2020 m. Rusijos Federacijos Konstitucijoje, „santuokos, kaip vyro ir moters sąjungos, instituto apsauga“ buvo pristatyta kaip viena iš prioritetų – tai pasiūlė V. Putinas asmeniškai. Tačiau neverta savęs apgaudinėti: ši pataisa buvo tik vienas iš „skanių“ masalų rinkėjams – aktyvumas daugiausia buvo reikalingas Vladimiro Putino prezidento kadencijai panaikinti.
Kaip ir pataisų atveju, bet kuris valstybės moralizavimas šeimos ir santuokos tema Rusijoje vis dar yra parodomojo pobūdžio. Šeimos institutui šalyje jau seniai gresia pavojus – Rusija jau keletą metų pirmauja Europoje pagal skyrybų skaičių, per pastaruosius metus skyrybų skaičius šalyje išaugo 44 proc. Tačiau ši gyvenimo tiesa nė kiek netrukdo Putino Rusijai monopolizuoti tradicinių vertybių temą ir laikyti save turinčia teisę užimti arbitro poziciją moralės klausimais.
Tačiau dar blogiau, kad šeimos vertybių ir tradicinės šeimos žlugdymo tema – skaudi Rytų Europos bendruomenėms – tampa viena pagrindinių ir patogių Rusijos propagandos darbo krypčių. Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, dauguma piliečių nepasirengę pripažinti tos pačios lyties asmenų santuokų ir kitų su tuo susijusių nuostatų (vaikų įvaikinimo ir kt.). Tai reiškia, jei kyla vidinių nesutarimų, Rusija turi kur įkalti pleištą, kad visuomenės skilimas atrodytų akivaizdesnis. Aštrindami padėtį, visais įmanomais būdais pabrėždami, kad valdžia Lietuvoje nutolusi nuo žmonių, Rusijos propagandininkai siekia pagrindinio tikslo – sunaikinti visuomenės pasitikėjimą, taip silpnindami pačią valstybę.
Kremliui naudinga supykdyti visus su visais. Kilus konfrontacijai LGBT tema, propagandininkai siekia radikalizuoti daugumą, kuri kitomis aplinkybėmis su LGBT atstovais elgtųsi tolerantiškai ar abejingai, priverstų visuomenę jaustis pavojuje ir veikti aktyviau, pageidautina net neadekvačiai ir agresyviai. Ši agresija savo ruožtu skatina valdžią kalbėti apie homofobines nuotaikas, kurios yra pavojingos daliai visuomenės, ir imtis daugumai griežtų bei nemalonių priemonių, galinčių išprovokuoti politinę krizę.
Pasiruošimas iš toli
Rusijos propagandos kanalai, tarp kurių pagrindiniai kanalai nukreipti į Lietuvą yra „Sputnik.Lietuva“ ir „Baltnews“ pradėjo rutulioti Lietuvos visuomenės susiskaldymo temą šeimos vertybių klausimu nuo pat naujos liberalios Laisvės partijos atėjimo į parlamentą ir sustiprėjus Liberalų sąjūdžio pozicijoms. Abiejų partijų patekimas į valdančiąją koaliciją, kuriai vadovauja konservatoriai, ir jų bandymai keisti teisės aktus, siekiant sustiprinti LGBT bendruomenės teises, žinoma, neliko nepastebėti Kremliaus propagandininkų.
Pagrindinio „Sputnik“ Lietuvoje autorius Jurgis Nevėžietis, sekdamas rinkimų rezultatus, apgailestauja dėl rinkimų rezultatų savo skiltyje garsia antrašte „Lietuvos ištirpimas įbauginto pasaulio pelkėje: ko verta konservatorių pergalė“: „Ir štai ji – jėgų, kurios nuo 2016 m. siekia parklupdyti LVŽS (Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga - N. Frolovos pastaba), pergalė“. Šiame kontekste tai yra pergalė tų, kurie žodžiais ir darbais atstovauja transnacionalinio Vakarų kapitalo interesams (ir to pasekoje, postmodernaus „vaivorykštės“ projekto), o ne nacionaliniams ir, todėl labiau orientuotiems į tradicines lietuviško kapitalo vertybes (kurių priešakyje yra ta pati LVŽS)“.
Taigi, prie tradicinių Kremliaus pretenzijų Lietuvos valdžiai („antisovietizmas, rusofobija ir keliaklupsčiavimas Vakarams“), kurios „formuoja Lietuvos „sisteminės„ politikos konsensusą“„ pridedama dar viena – LGBT darbotvarkės skatinimas. Pirmosios trys pretenzijos, kurias be galo kartoja daugybė Maskvos ruporų, pamažu praranda savo propagandinį poveikį vadinamiesiems bendratautiečiams. Sovietų Sąjungos jau seniai nebėra, o rusofobija (tiesą sakant, propagandininkai šiuo žodžiu vadina priešiškumą Putino režimui) Lietuvoje niekada nebuvo problema. Teisės aktų pakeitimų, susijusių su LGBT teisėmis, tema šiandien beveik iš visų sulaukia gyvo atsako.
Kas įžiebia?
Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kas rašo apie Lietuvą propagandos kanaluose. Itin dažnai tokie leidiniai naudoja anoniminius autorius. Panašu, kad tas pats Jurgis Nevėžietis, kuris „Sputnik“ puslapiuose nuolat smerkia Lietuvą, išvis neegzistuoja. Vilniaus politinės analizės institute jis laikomas „išgalvotu personažu“, kurio nerasi nei socialiniuose tinkluose, nei kitose duomenų bazėse. Jo nuotraukoje matomas tamsus profilis, tačiau begaliniai nežinomo autoriaus opusai naršo propagandinėse erdvėse.
Nesimato ir kito „Sputnik“ autoriaus Vladimiro Matvejevo veido, tačiau tekstai parašyti tuo pačiu standartiniu stiliumi: nuodinga senų sovietinių laikraščių kalba, kupina senų ir naujų klišių, aprašančių gyvenimą Vakaruose. „Baltnews“ taip pat yra tie patys patogūs personažai, pavyzdžiui, kažkokia „Svetlana Kruglova“.
Visi geri
Atrodytų, kad propagandos schema čia turėtų būti paprasta. Viena vertus, yra bloga valdžia, kuri, supuvusių Vakarų spaudimu, stumia įstatymus, nukreiptus prieš „paprastus žmones“. Kita vertus, yra geri žmonės – tradicinių vertybių puoselėtojai, išėję į maršą. Prezidentas Nausėda, kuris palaikė savo tautą ir netgi kalbėjo Putino dvasia, pareiškė: „Kol būsiu prezidentas, pas mus bus tėtis ir mama“.
Bet kadangi Kremliaus propaganda iš viso propaguoja ne tradicines vertybes, o ilgamečio Kremliaus šeimininko interesus, jos užduotis yra parodyti, kad Lietuvoje viskas yra ydinga, visi yra savaip blogi. Netgi tie, kurių pozicija atrodo „teisinga“, vis tiek bus pateikiami neigiamai ir net groteskiškai. Galiausiai, skaitytojui – tiek vietiniam, tiek užsienio – turėtų susidaryti įspūdis, kad Lietuvoje visiška netvarka, su kuria vietos valdžia nesugeba susitvarkyti, nes pati ją kuria.
Ne veltui prokremliško politologo Sergejaus Kurginiano publikacija „Krasnaja vesna“ (liet. „Raudonasis pavasaris“) pasirinko Piterio Rubenso paveikslą „Bakchanalija“ kaip pagrindinę nuotrauką straipsniui apie maršą, ginant šeimos vertybes, įvykusį gegužės 15 d. Ši metafora aiškiai nurodo ne tik liberalių partijų ir LGBT bendruomenės atstovus (su sodomijos užuomina), bet ir apskritai politinę situaciją Lietuvoje.
Naikintojai
Taigi kas yra šios lietuviškos „bakchanalijos“ veikėjai?
Pirmiausia, žinoma, nauja vyriausybė, kuri, anot „Sputnik“ autoriaus, atėjo į valdžią su „vaivorykštės“ programa, nepriimtina daugumai visuomenės – Stambulo konvencija, LGBT žmonės ir kt. Su ja išvien veikia Seimas, kuriame „liberalai vis dažniau diktuoja savo darbotvarkę, suprasdami, kad be jų konservatoriai neliks valdžioje“. Šiuo atžvilgiu propagandininkai ypatingą dėmesį skiria Laisvės partijos deputatui Tomui Vytautui Raskevičiui, kuris prisistato kaip „profesionalus gėjus“. Jį „Sputnik“ viename iš straipsnių kritikuoja buvusio Seimo vicepirmininko Kęsto Komskio žodžiais, kuris sako, kad „siaurų seksualinių mažumų interesų iškėlimas aukščiau už visos visuomenės interesus neturi nieko bendra su žmogaus teisėmis“. Tačiau jau kitoje pastraipoje tenka pylos ir pačiam Komskiui: „baigė savo karjerą Seime dėl rinkėjų balsų papirkimo“, „įtariamas nusikalstamu bankrotu ir turto grobstymu“.
Lietuvos politinėje scenoje taip pat yra „blogas“ Vilniaus meras „neoliberalas Remigijus Šimašius, ne kartą demaskuotas už dvigubus standartus“, kuris „nusprendė: kenksminga ir pavojinga leisti tradicinės šeimos rėmėjus į miesto gatves “ ir kurio veiksmuose „nėra nė trupučio sveiko proto“.
Pagrindinė Lietuvos žiniasklaida taip pat pateikiama kaip „sisteminė“, todėl ji išimtinai palaiko vyriausybę, Seimą ir Vakarų kapitalą. Jų fone, pasak propagandininkų, į blogąją pusę išsiskiria televizijos kanalas „Laisvės TV“, „finansuojamas Džordžo Sorošo atviros visuomenės fondo, kuris teigia esąs ypač gerbtinas“. Kanalo įkūrėjas Andrius Tapinas šeimos maršo išvakarėse buvo pristatytas kaip beveik pagrindinis potencialus jo „naikintojas“, be to, veikiantis, jei tikėtume propaganda, vien iš komercinių interesų „uždegė visuomenę“, kad pakeltų savo paties projekto reitingus. „Aukštas reitingas reiškia dideles pajamas. Plius 1,2 proc. nuo jūsų pajamų mokesčio. Tapinas taip pat uždirbs iš „2021 m. didžiojo šeimų gynimo maršo“. O ką gaus tradicinės lietuvių šeimos? “, – retorinį klausimą užduoda kitas „Sputnik“ „tamsusis arkliukas“ Domantas Kliva.
Už šeimą, bet rusofobai, antisovietčikai ir pagonys
O kitoje politinio spektro pusėje - „Šeimos žygio“ organizatoriai ir rėmėjai. Bet ir čia Kremlius neturi ką palaikyti. „Kas gi slypi už šios spalvingos protesto akcijos? /... / Profašistinis Radžvilo ir kitų šalininkų „Nacionalinis Susivienijimas“, kurių pagrindinis, praktiškai neatleistinas trūkumas yra jų išpažįstama (taigi ir jų susiejimas su sistema) rusofobija ir antisovietizmas “, – aiškina anoniminis autorius Nevėžietis.
Toje pačioje stovykloje ir deputatas Petras Gražulis, Seime įregistravęs nutarimo projektą „Dėl leidimo „Didžiojo šeimų gynimo maršo“ organizatoriams surengti mitingą prie Seimo ir vyriausybės“, ir, anot „Sputnik“, taip ragindamas deputatus „palaikyti protestą ir išreikšti pasipiktinimą sostinės mero savivale“. Tačiau ir jis, „be savo antiliberalinės retorikos, iš esmės mažai kuo skiriasi nuo tų pačių sisteminių jėgų, kurias jis taip garsiai kritikuoja“, tai yra „demonstruoja lojalumą ES, o ypač NATO“. Be to, Gražulis tai filmuojasi homofobiniuose vaizdo klipuose, tai pas jį ekrane, prisijungus prie internetinio seimo posėdžio, galiniame fone šokinėja nuogas vyras.
Šeimos maršą palaikęs prezidentas taip pat sulaukia savo kritikos dalies: neva jo veiksmus daugiausia diktuoja populizmo troškimas ir opozicija su ministre pirmininke Ingrida Šimonyte.
Bet tai liečia ne tik prezidentą, deputatus ir aktyvistus, bet ir Lietuvos žmones – pačią daugumą, kuri pasisako už tradicines vertybes. Bendroje masėje liaudis pristatoma kaip tamsi, užsispyrusi, uždara bet kokioms naujovėms ir apsunkinta „tradicijų labirintais“. „Lietuviai didžiąja dalimi yra europiečiai tik žodžiais. Tiesą sakant, jie kaip buvo stabmeldžiai, paskutiniai žemyne priėmę krikščionybę, taip jais ir lieka, tik prisitaikę prie šiuolaikinių įpročių ir nuostatų “, – rašo „Baltnews“.
Įdomu tai, kad bendros bakchanalijos fone Rusijos propaganda ypač akcentuoja „Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą“. Kaip ir per 2020 m. parlamento rinkimus, taip ir dabar „Baltnews“ pirmininką Ramūną Karbauskį vadina beveik vieninteliu „garbingu politiku“ Lietuvoje. „Jis mano, kad šeimos klausimu šalis yra ties riba, kurią peržengus nebus kelio atgal: arba tradiciniai vieno vyro santykiai su viena moterimi, arba kritimas į amoralumo bedugnę. Tame pragare tos pačios lyties žmonės taip pat bus „šeima“.
Esant tokiai situacijai, toks akivaizdus Karbauskio palaikymas yra svarbus, nes jo partija, teisingai propaguodama tradicinių vertybių gynimo temą, vėl gali būti tarp kitų parlamento rinkimų favoritų.
„Maskvos ranka“
Propagandos kanalai, žinoma, visais įmanomais būdais stengiasi paneigti bandymą paveikti viešąją nuomonę Lietuvoje. Nepaisant to, tai akivaizdu net „Sputnik“ ir „Baltnews“ publikacijų lygmenyje.
Gegužės 15 -osios maršo išvakarėse „Sputnik“ paskelbė net ne straipsnį, o iš esmės, visą manifestą, kuriame labai išsamiai išdėstytos maršo šalininkų pozicijos. Šioje medžiagoje, kuri neturi nieko bendra su žurnalistika, beveik pažodžiui cituojamas kvietimas į Kristupo Krivicko maršą, „Deklaracija dėl antivalstybinių ir antidemokratinių veiksmų sustabdymo“ (papunkčiui), Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko „Facebook“ įrašas ir daugybė kitų bažnyčios hierarchų kalbų.
Jau po maršo „Sputnik“ atskirą straipsnį skiria „Maskvos rankai“, kur bando „objektyviai“ kritikuoti Lietuvos valdžios įtarimus. Taigi, pagrindiniai argumentai tampa arba tų, kuriuos Lietuvos žiniasklaida laikė galimais provokatoriais, nedalyvavimas mitinge, arba tai, kad jie „tiesiog atvyko pažiūrėti šio renginio“.
Tačiau net ir bandant „šeimos maršą“ pateikti kaip „susibūrimą“, kurio Maskvai tariamai net nereikėjo palaikyti, straipsnio autorius su neslepiamu pasitenkinimu pažymi: prorusiška „maršo“ orientacija neabejotinai egzistuoja tarp paprastų dalyvių“, ir šnipinėjimu Rusijai apkaltinto Algirdo Paleckio atvykimas į maršą „sukėlė didelį susidomėjimą ir sulaukė moralinio susirinkusiųjų palaikymo“. Tai, anot leidinio, „liudija apie tai, kad Lietuvos žmonės vis dar turi sveiką, tikrai patriotinį potencialą“.
Iškreipiantis propagandos veidrodis
Šeimų maršo Lietuvoje istorijoje eilinį kartą pasireiškė dar vienas Rusijos propagandos bruožas: ji bando perkelti politinio gyvenimo Rusijoje matricą į situaciją kitose šalyse. Propaganda, jei taip galima pasakyti, ją „atspindi“. Tai daroma siekiant nuvertinti Rusijos problemas, parodyti, kad ir kitų šalių valdžios institucijos iš esmės elgiasi taip pat, o tai reiškia, kad Rusijoje nevyksta nieko neįprasto politinių ir spaudos laisvių slopinimo požiūriu.
Pavyzdžiui, propaganda skirsto Lietuvos politinį kraštovaizdį į „sisteminį“ ir „nesisteminį“. Rusijoje, kur prezidento administracijos nepatvirtintos partijos ir kandidatai iš esmės nepatenka į parlamentą (į „sistemą“), toks skirstymas atspindi tikrovę. Tačiau Lietuvai, kur rinkimai iš tiesų yra rinkimai, šis skirstymas į „sisteminius“ ir „nesisteminius“ atrodo mažų mažiausiai dirbtinis.
Kitas pavyzdys – nuolatinis Lietuvoje neegzistuojančių politinių represijų temos išpūtimas. Taigi, šeimos vertybių gynimo istorijoje „Baltnews“ garsiai pareiškia: „Represijų mechanizmas paleistas iki galo“. „Iki galo“ pasirodo esąs vienintelis atvejis, kai 57 metų šiaulietis iš tikrųjų buvo pripažintas kaltu dėl LGBT bendruomenės atstovų įžeidimo ir žeminimo. Leidinys apibūdina nuteistąjį kaip išskirtinai teigiamą asmenį („šeimos tėvas“, „gerbiamas pilietis“) ir praneša, kad jis buvo nubaustas „tik už nepadorų komentarą socialiniame tinkle „Facebook“ po tarptautinės vaivorykštės šventės „Baltic Pride“. Be to, publikacijoje nepatikslinta, kad „nepadoriuose“ komentaruose tikrai buvo grasinimų, kurie yra nepriimtini bet kuriam asmeniui, susidoroti su netradicinės orientacijos žmonėmis.
Ir čia gi „Baltnews“ griebiasi dar vienos manipuliacijos: „Tačiau jei kas nors būtų sugalvojęs stebėti visuomenės nuomonę, būtų susidaręs labai įdomus vaizdas: 95 proc. lietuvių paremtų šiaulietį, o tik 5 proc. palaikytų gėjus. Tačiau teisingumui nereikia plebiscitų, jis baudžia „tuos, kurie sėja priešiškumą“. Išgalvojant tokio plebiscito rezultatus, publikacija ne tiek akcentuoja lietuvių laikymąsi tradicinių vertybių, kiek pateikia jas kaip agresyvias ir itin netolerantiškas.
Galiausiai, kaip tikimasi Kremliuje, visos šios žodinės manipuliacijos įtikins skaitytoją iš Rusijos, kad už įrašus „Facebook“ sodina į kalėjimą ir Europoje, o skaitytojas iš Lietuvos bus priverstas numoti ranka: „O kuo gi geresnė valdžia Lietuvoje?!“.
