Neseniai priimtame sprendime byloje Ukraina prieš Rusijos Federaciją Europos žmogaus teisių teismas nustatė, kad Rusija nuo 2014 m. vasario 27 d. vykdė pilną Krymo kontrolę. Taigi, septintosios Ukrainos pusiasalio okupacijos metinės jau yra teisiškai patvirtintos.
Bet ir be Europos teisėjų, mes žinojome, kad 2014 m. vasario 27 d. naktį Rusijos specialiosios pajėgos užgrobė Krymo autonominės Respublikos parlamentą ir vyriausybę. Po šio pirmojo tiesioginės agresijos akto Ukrainos kariuomenė pusiasalyje beveik mėnesį reiškė pasyvų pasipriešinimą agresoriams.
2014 m. įvykiai Kryme dažnai pateikiami kaip iš anksto Rusijos parengto scenarijaus įgyvendinimas, nuoseklus judėjimas link užsibrėžto tikslo. Tačiau ne visi veikiantys asmenys veikė tiksliai pagal scenarijų.
Neneigdami generalinio plano, pagalvokime apie galimus nesklandumus jį įgyvendinant. Panašu, kad galų gale pasiektas rezultatas nevisiškai atitiko pagrindinių ir antrinių naudos gavėjų lūkesčių.
Ar Rusijos operacija buvo nepriekaištinga kariniu požiūriu? Ukrainos kariuomenės reakcija į agresiją 2014 m. vasario – kovo mėn. buvo kažkas tarpinio tarp visaverčio ginkluoto pasipriešinimo ir organizuoto vėliavų pakeitimo. Planuodama invaziją Rusija galėjo remtis pirmuoju arba antruoju scenarijumi, tačiau panašu, kad įvykių eigoje ji turėjo prisitaikyti prie kažko tarpinio.
Bandymai pateikti kadrinius Rusijos kariškius kaip „vietos savigynos pajėgas“ taip pat atrodė neįtikinamai. Putino operacija Kryme atrodė kaip tikrai pastebimų karinės reformos rezultatų išbandymas, taip pat berniukiškas pasigyrimas nauja autotechnika ir ekipuote. Šis noras pasipuikuoti jokiu būdu neatitiko operacijos po netikra vėliava (False flag operation) plano. Todėl visiška veidmainystė ir melas supykdė „vakarų partnerius“, ir jie į tai atsakė skausmingomis sankcijomis.
Be karinės strategijos, klausimus kelia ir Kremliaus politiniai tikslai. Pažvelkime į juos išsamiau.
Janukovičiaus prezidentavimo metu, Maskva paspartino ekonominę ir politinę posovietinės erdvės integraciją. Rusijos vadovybė tai suvokė kaip evoliucinį imperijos, pranykusios 1991 metais, atstatymo procesą. Pirmieji Eurazijos integracijos žingsniai buvo muitų sąjunga ir bendra ekonominė erdvė, į kurią atkakliai buvo traukiama ir Ukraina. Rusijos pastangos buvo nutaikytos į korumpuotą posovietinių respublikų elitą, kuris naudojo autoritarinius valdžios modelius.
Kaip žinote, šis planas nesuveikė su Ukraina. Susitarimą dėl Eurazijos ekonominės sąjungos pasirašė Rusija, Baltarusija ir Kazachstanas. Tai įvyko 2014 m. gegužės 29 d. – Krymas jau buvo okupuotas, o hibridinė agresija Donbase įsibėgėjo.
Tokie korumpuoti valdovai, kaip Janukovičius, buvo paprastas, bet nelabai patikimas įrankis, užtikrinantis Rusijos interesus kaimyninėse šalyse. Jie neturėjo tvirtos paramos savo visuomenėse, tačiau tuo pačiu metu turėjo išlaikyti pusiausvyrą tarp Rusijos ir Vakarų. Šiems režimams grėsė spalvotosios revoliucijos, kurias Maskva suvokė kaip maištus, kurias rengė Rusijos priešai Vakaruose.
Maidanas Kremliui nebuvo netikėtas. Rusija ruošėsi reaguoti į šią „grėsmę nacionaliniams interesams“. Bene geriausias Rusijai variantas būtų buvęs žiaurus pilietinio protesto malšinimas. Šiuo atveju laukiama Vakarų reakcija būtų represinio Janukovičiaus režimo ir jam taikomų sankcijų izoliacija. Ir tai nebūtų palikę Janukovičiui kitos alternatyvos, kaip tolesnis suartėjimas su Putinu ir tapimas labiau nuo jo priklausomu. Planas beveik pavyko, tačiau brutalios represijos Maidane paskatino skilimą valdančiojo režimo gretose. Janukovičius buvo priverstas bėgti iš Kijevo, o jo partijos nariai parlamente pradėjo bendradarbiauti su naująja demokratine vyriausybe.
Net ir šiame etape Rusija vis dar turėjo galimybę išlaikyti visą Ukrainą įtakos orbitoje. Janukovičius siekė įsitvirtinti savo baziniuose regionuose, kur gyventojai daugiausia balsavo už Regionų partiją ir nepalaikė Maidano. Vasario 22 dieną jis atvyko į Charkovą dalyvauti visų pietryčių regionų, Krymo ir Sevastopolio, deputatų suvažiavime, kuris buvo sušauktas tuometinio regiono administracijos vadovo Michailo Dobkino iniciatyva. Išvakarėse, kalbėdamasis su žurnalistais, Dobkinas pasakė: „Kijevas, kaip vyriausybės vieta, jau yra netinkamas“ ir pasiūlė daugybę centrinių valdžios institucijų perkelti į Charkovą.
Jei Janukovičius būtų sutelkęs savo šalininkus Charkove ir išlaikęs kontrolę pusėje Ukrainos teritorijos, jis teoriškai būtų galėjęs grįžti į Kijevą po pergalės pilietiniame kare. Pati šalies susiskaldymo ir Rusijos įsikišimo perspektyva turėjo priversti naują demokratinę Kijevo vyriausybę daryti reikšmingas nuolaidas Maskvai. Galų gale, su karu ar be jo, Ukraina susidūrė su galimybe tapti Bosnijos ir Hercegovinos analogu – de facto konfederacija su poliarizuotais subjektais. Vienas iš šių galimų subjektų vėliau atsirado kaip „Novorosija“. Legalizavusių įtakos agentų regionuose dėka Maskva būtų galėjusi bent jau blokuoti nepageidaujamus politinius procesus Ukrainoje.
Tačiau bėglys prezidentas nerado paramos nei Charkove, nei vėliau Donecke. Didžioji šalies dalis, politikai, teisėtvarkos pareigūnai, kariuomenė pripažino dabartinį parlamentą ir naująją vyriausybę. Janukovičius ir toliau svajojo apie kerštą, tačiau Putinui jis jau buvo nustojęs būti kolega, valstybės vadovu. Vietoj to, jis virto Kijevo delegitizavimo priemone, maskuojančia Rusijos intervenciją pietiniuose ir rytiniuose Ukrainos regionuose.
Janukovičius pasirinko Krymą kaip savo paskutinę tvirtovę kovoje dėl valdžios. Tačiau Putinas jau galutinai pasidavė pagundai aneksuoti „sakralų“ pusiasalį, pasinaudodamas sunkia Ukrainos padėtimi. Kada dar bus tokia galimybė? Todėl jis mikliai užgrobė Krymą, kuris pasirodė esąs lagaminas be rankenos, ir beatodairiškai prarado likusią Ukrainą, kuri ryžtingai pasuko ES ir NATO link. Iš tikrųjų Rusija iškeitė geopolitinę visos Ukrainos kontrolę į nedidelį, bet tiesioginį teritorinį įsigijimą. Nuo vasario 27 dienos ryto nei Janukovičius, nei dauguma Krymo separatistų, nei visa kita Ukrainos visuomenė tikriausiai dar nesuprato, ką iš tikrųjų reiškia vyriausybinių pastatų užgrobimas Krymo Autonominėje Respublikoje (toliau tekste KAR).
Yra prieštaringos informacijos, kada tiksliai Janukovičius ketino atvykti į Krymą. Nagrinėdami jo bylą Kijevo Obolonski rajoniniam teisme, Janukovičiaus advokatai bandė jo pabėgimą iš Kijevo pateikti kaip planuojamų darbo vizitų regionuose, įskaitant Krymą, seriją. Kartu su juo į Rusiją pabėgę Janukovičiaus sargybiniai laikosi panašios pozicijos. Saugumo vadas Konstantinas Kobzarius sakė, kad vasario 21 dieną jis išsiuntė du automobilių kortežus maršrutais Kijevas – Charkovas ir Kijevas – Belbekas (Sevastopolio oro uostas). 2014 m. 204-ojoje taktinės aviacijos brigadoje Belbeke tarnavęs Aleksandras Kustanovičius sakė, kad Janukovičiaus atvykimo iš Charkovo į Sevastopolį buvo laukiamas vasario 21 ar 22 dienomis, tačiau tada buvo gauta komanda „atšaukti“.
Iš kitų liudininkų parodymų darytina išvada, kad iš Charkovo Janukovičius, lydimas palydos, galėjo sraigtasparniu nuvykti į Luhanską ar net į Rusijos Rostovą prie Dono. Yra žinoma, kad Ukrainos oro erdvės kontrolė privertė lakūnus nusileisti Donecke. Beveik iš karto Janukovičius bandė išskristi iš Donecko reaktyviniu lėktuvu „Falcon 900“, tačiau pasieniečiai tam sutrukdė. Tikriausiai Janukovičius galutinį sprendimą vykti į Krymą automobiliais priėmė tik po to, kai jis prisiglaudė Rinato Achmetovo namuose Donecke.
Janukovičius Kryme buvo ne pilną vasario 23 dieną. Dieną Rusijos karinis lėktuvas iš Anapos nugabeno jį į pusiasalį, o naktį Rusijos karo laivas – iš Sevastopolio. Kokia tokio trumpo vizito prasmė? Galbūt Putinui, kuris visiškai kontroliavo aukšto rango bėglių grupės judėjimą, fizinis Janukovičiaus buvimas Ukrainoje buvo labai svarbus. Juk Ukrainos Aukščiausioji Rada vasario 22-osios vakarą priėmė rezoliuciją dėl prezidento pasitraukimo iš pareigų ir kitos dienos vidurdienį paskyrė Aleksandrą Turčinovą vykdyti valstybės vadovo pareigas. Janukovičius, kaip „legitimus“, buvo skubiai išvežtas į Krymą, paneigiant pabėgimo ir pasitraukimo iš pareigų tezę.
Infografika: Janukovičiaus pabėgimo schema (spustelėkite nuotrauką, kad padidintumėte)
Pats bėglys, apsigyvenęs Jaltoje, norėjo įsitikinti vietos valdžios ir kariuomenės bei saugumo pajėgų lojalumu. Janukovičių lydėjo vidaus reikalų ministras Vitalijus Zacharčenko, SBU pirmininkas Aleksandras Jakimenko ir prezidento administracijos vadovas Andrejus Kliujevas. Yra duomenų, kad generalinio štabo viršininkas Jurijus Iljinas buvo atvykęs pokalbiui į Sevastopolį. Iki vasario 19 dienos šis admirolas vadovavo jūrų pajėgoms, o jo paaukštinimas siejamas su planais panaudoti kariuomenę prieš Maidaną (iki tol ėjęs pareigas Vladimiras Zamanas buvo laikomas nepatikimu ir atstatydintas).
Jaltoje Janukovičius taip pat vedė derybas su kai kuriais Krymo valdžios atstovais. Tačiau, pasak Vitalijaus Zacharčenkos, aukščiausia Krymo vadovybė „išdavė“ prezidentą. KAR ministras pirmininkas Anatolijus Mogiliovas, Vidaus reikalų ministerijos Krymo ir Sevastopolio valdybų vadovai atsisakė atvykti į susitikimą. Zacharčenka rašo (galbūt, pritaikydamas faktus prie datų), kad būdamas pusiasalyje Janukovičius įsakė „Berkut“ blokuoti įvažiavimą į Krymą per Perekopo sąsmauką. Iš tiesų Sevastopolio „Berkut“ tai įvykdė, tačiau tik vasario 27 d., kai Rusijos specialiosios pajėgos užgrobė pagrindinius respublikos administracinius pastatus.
Tuo tarpu Sevastopolyje vasario 23 dieną įvyko „žmonių valios mitingas prieš fašizmą“, jame pasirodė pirmasis „liaudies meras“ Aleksejus Čaly. Būdinga tai, kad Nachimovo aikštėje nuskambėjo griežta kritika prieš esamą Krymo vyriausybę, kurią daugiausia sudarė Janukovičius partijos nariai. Ta pati publika Janukovičių dar anksčiau atvirai apkaltinto liaudies išdavyste, kas leido Maidano atstovams paimti valdžią šalyje.
Janukovičius akivaizdžiai nebuvo situacijos valdovas ir visiškai nesijautė saugus. Bijodamas, kad jį atvyks sulaikyti nauja valdžia iš Kijevo, eksprezidentas nusprendė pabėgti atgal į Rusiją. Jau kitą dieną, vasario 24 d., Rusijos karininė vadovybė atskrido iš Anapos į Krymą: Pietų karinės apygardos vado pavaduotojas Igoris Turčeniukas, Karinio jūrų pajėgų vado pavaduotojas Aleksandras Fedotenkovas ir nemažai kitų karininkų. Pasirengimas okupacijai buvo pačiame įkarštyje. Bet ar Janukovičius atsisakė Krymo placdarmo, pergalingam sugrįžimui į Kijevą?
2014 m. vasario 27 d. Rusijos žiniasklaidos priemonės išplatino tariamos tos pačios dienos Janukovičiaus dekreto Nr. 90/2014 tekstą rusų kalba. Trumpai tariant, jos esmė tokia:
Mykolos Azarovo vyriausybės sugrįžimas, kurį dėl 2014 m. sausio 28 d. Maidano įvykių pakeitė laikinai einantis pareigas Ministras pirmininkas Sergejus Arbuzovas. Vyriausybė turėjo imtis priemonių atkurti administracinę teritorijos kontrolę, finansuoti Janukovičiui ištikimas valdžios struktūras ir „liaudie draugoves“.
Ukrainos vyriausiojo vado būstinės, su dislokacijos vieta jūrų pajėgų štabe Sevastopolyje, sukūrimas. Admirolas Jurijus Iljinas turėjo vadovauti Janukovičiaus kariuomenei. Tekste yra akivaizdžių klaidų: pirma, vartojama „Ukrainos karinio jūrų laivyno“ sąvoka, antra, Iljinas yra pavadintas šio neegzistuojančio laivyno vyriausiuoju vadu ir jam laikinai paskiriamos Ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo viršininko pareigos. Prisiminkime, kad Iljinas tokias pareigas jau ėjo nuo vasario 19 dienos, ir ne kaip laikinai einantis pareigas.
Milicijos ir SBU vadovų ir padalinių pavaldumas vyriausiojo vado būstinei. Darbuotojai, kurie atsisako vykdyti įsakymus, turėtų būti laikomi išdavikais, juos reikia nušalinti nuo pareigų, o pasipriešinimo atveju – pašalinti net panaudojant ginklą. Tai taip pat taikoma kariuomenei.
Užsienio valstybės, pasirengusios palaikyti diplomatinius santykius su Ukraina, turėtų siųsti savo jūrų karo atašė į Sevastopolį (sic!).
Užsienio reikalų ministerijos ir Ukrainos nacionalinio banko vietą nustato vyriausiojo vado būstinė. Iš čia jie turi stebėti tarptautinių įsipareigojimų Ukrainai įgyvendinimą. Dar viena klaida yra „Centrinis bankas“.
2014 m. kovo 3 d. Sevastopolyje Ukrainos Aukščiausiosios Rados išvažiuojamojo posėdžio sušaukimas su tokia darbotvarke: įgaliojimų atėmimas naująją vyriausybę Kijeve palaikiusiems deputatams.
Kandidatų rinkimas į regionų vadovus (iki kovo 3 d.). Vietinių „liaudies draugovinkų“ formavimas siekiant atkurti konstitucinę tvarką visoje Ukrainoje. Dar viena klaida – regionų „gubernatoriai“.
„Dekretas Nr. 90/2014“ niekada nebuvo oficialiai paskelbtas. Krūva klaidingų institucijų ir pareigybių pavadinimų rodo, kad dokumentas greičiausiai yra suklastotas. Jį aiškiai surašė žmonės, esantys svetimi Ukrainos vyriausybinėms įstaigoms. Tačiau telefoniniai Putino padėjėjo Sergejaus Glazjevo pokalbiai, kuriuos perėmė Ukrainos kontržvalgybos tarnyba, patvirtina bent dalies „dekrete“ aprašytų ketinimų tikrumą.
Vasario 28 dieną vykusiame pokalbyje su Glazjevu NVS šalių instituto direktorius Konstantinas Zatulinas nerimavo dėl Janukovičiaus spaudos konferencijos, kuri turėjo įvykti tą pačią dieną Rostove. Pasak jo, Janukovičius į Sevastopolį vyksta kovo 3 d., tačiau to negalima leisti. Zatulinas pavadino Janukovičių „antipersona“, kuris tik sukels problemų. Jis taip pat prisiminė Janukovičiaus rezidenciją „Mežyhiriją“, kuri buvusių rėmėjų akyse labai diskreditavo jos savininką. Be to, Zatulinas priminė, kad Janukovičius atkūrė Azarovo vyriausybę, o geriausias variantas būtų, jei būtent šis politikas atvyktų į Ukrainą.
Telefoninio pokalbio metu Krymo ir Sevastopolio deputatai jau veikė Kremliaus nurodymu. Zatulinas pabrėžė, kad „jie laikosi ant Janukovičiaus legitimumo ir viešai tuo neturėtų abejoti“. KAR pirmąjį vicepremjerą Azizą Abdulajevą kovo 1-osios pokalbyje telefonu Glazjevas patikino, kad Janukovičius iš tikrųjų nieko nevaldys.
Tikėtina, kad patarus Zatulinui, Janukovičiui teko pakoreguoti savo kalbą spaudos konferencijoje Rostove. Jis neištarė nė žodžio nei apie vyriausiojo vado štabo sukūrimą, nei apie planus atvykti į Sevastopolį kovo 3 d. Vietoj to, jis pasivadino teisėtu prezidentu ir pažadėjo grįžti į Ukrainą tik tuo atveju, jei bus užtikrintas jo saugumas. Kaip išeitį iš padėties Janukovičius „taikinančiai“ pasiūlė grįžti prie vasario 21 dienos susitarimo su opozicija sąlygų (it nebūtų buvę ginklų mirtino panaudojimo!). Vietoj konkrečių planų kovoti su Kijevo valdžia jis tik pagrasino, kad „kai tik fabrikai sustos ir žmonės liks be pragyvenimo, Rytų Ukraina pakils“.
Nors rusai jau užgrobė ir užblokavo daugybę objektų Kryme, Janukovičius teigė, kad jis griežtai priešinasi invazijai į Ukrainą ir jos teritorinio vientisumo pažeidimams. Jis pareiškė įsitikinęs, kad Krymas turėtų likti Ukrainos dalimi. Greičiausiai, atsisakymas palaikyti jo grįžimą į Sevastopolį ir dvigubas V. Putino žaidimas, naudojant Rusijos kariuomenę, buvusiam prezidentui buvo nemaloni staigmena. Net vadinamajame dekrete Nr. 90/2014 nebuvo nė kalbos apie karinės pagalbos prašymą. Todėl, ne veltui Janukovičius, nesugebėjęs suvaldyti emocijų, prieš televizijos kameras sulaužė rašiklį.
Bet tai nebuvo paskutinis kartas, kai rusai be ceremonijų pasinaudojo buvusiu Ukrainos prezidentu. Jau kitą dieną po spaudos konferencijos, kovo 1 d., pasirodė rašytinis Janukovičiaus kreipimasis į Putiną su prašymu panaudoti Rusijos Federacijos ginkluotąsias pajėgas „atkurti įstatymą, taiką, teisėtvarką, stabilumą ir gyventojų apsaugą Ukrainoje“. Laiškas tapo oficialiu Federacijos tarybos sutikimo naudoti Rusijos armiją Ukrainos teritorijoje pagrindu. (Tiesa, ši kariuomenė buvo naudojama nuo mažiausiai vasario 27 d.!) Pasirodo, kad Janukovičius ir vėl smarkiai „persigalvojo“. Jis taip pat nekritikavo vėlesnio Rusijos neteisėto Krymo aneksijos.
Viktoro Janukovičiaus laiškas Vladimirui Putinui
Iš Janukovičiaus nesigavo antrasis baronas Vrangelis, kuris panaudojo Krymą kaip trampliną kovai dėl valdžios valstybėje. Tačiau rusų įsibrovėliai dar ne kartą pasinaudojo bėglio vardu. Pavyzdžiui, pripažįstant separatistinio Krymo parlamento pirmininką Vladimirą Konstantinovą. Janukovičius taip pat tariamai suderino Sergejaus Aksionovo paskyrimą Krymo ministru pirmininku (tokio suderinimo reikalauja Ukrainos įstatymai).
Kovo 3 d., kai Karinio jūrų pajėgų štabe turėjo pradėti darbą vyriausiojo vado būstinė, į blokuojamą karinį dalinį atvyko admirolas-išdavikas Denisas Berezovskis, lydimas Rusijos sargybinių. Jam nepavyko užimti štabo vadavietės ir pagrobti vado Sergejaus Gaiduko. Norint patikslinti ketinimus, buvo sušauktas karininkų susirinkimas, kuriame paeiliui kalbėjo Gaidukas ir Berezovskis. Pastarasis teigė, kad Janukovičius tebėra teisėtas prezidentas, o keletas Ukrainos regionų – Chersonas, Nikolajevas ir Zaporožė – esą pasirengę prisijungti prie Krymo.
