Tarptautinės savanorių bendruomenės „InformNapalm“ interneto svetainės skaitytojams skelbiame išsamią medžiagą apie neteisėtą veto teisės Rusijos Federacijos naudojamą JT Saugumo Taryboje. Teisinę analizę parengė tarptautinės teisės specialistas Bogdanas Ustimenko.
Gerai žinoma, kad Rusijos Federacija paveldėjo nuolatinę Sovietų Sąjungos narystę organizacijoje, nuo kurios sprendimų tiesiogiai priklauso ne tik Ukrainos nacionalinis saugumas ir Juodosios jūros regiono saugumas, bet ir visas pasaulis – Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje (JT Saugumo Taryba). Būtent šiai institucijai Jungtinių Tautų narės patikėjo pagrindinę atsakomybė už tarptautinės taikos ir saugumo palaikymą.
Tuo pačiu metu, nepaisant aukštų JT Saugumo Tarybos misijų, Ukrainos atstovai buvo priversti vadinti JT Saugumo Tarybos reakciją į konfliktus, situacijų paūmėjimą ir tarptautinės teisės pažeidimus „lėta ir nenuoseklia“, visų pirma dėl Rusijos piktnaudžiavimo veto teise.
Vladimiras Jelčenko / „Ukrinform“ nuotr.
Buvęs Ukrainos atstovas JT Volodymyras Jelčenko kaip pavyzdžius pateikė atvejus, kai Rusija nepaiso tarptautinių normų, jos agresiją prieš Ukrainą, taip pat piktnaudžiavimą veto teise JT Saugumo Taryboje. P. Jelčenko priminė, kad Maskva vykdo „revanšistinę politiką“ ir nuo 1990-ųjų, naudoja karinę jėgą prieš kitas valstybes, įskaitant Moldovą, Gruziją ir Ukrainą [1].
Ar Rusija turi teisinį pagrindą būti nuolatine JT Saugumo Tarybos nare vietoj Sovietų Sąjungos?
Išsiaiškinkime. Pradėkime nuo istorijos.
Taigi 1945 m. Baltarusijos Sovietų Socialistinė Respublika, Ukrainos Sovietų Socialistinė Respublika ir SSRS, be kitų šalių, tapo JT steigėjomis. Reikia pridurti, kad Rusijos Sovietų Federacinė Socialistinė Respublika (RSFSR) niekada neturėjo JT steigėjos šalies statuso.
Tuo pat metu dabartinėje JT chartijos 23 straipsnyje [2] nustatyta, kad būtent Sovietų socialistinių respublikų sąjunga, o ne atskira respublika – RSFSR ar Rusijos Federacija – yra viena iš penkių nuolatinių JT Saugumo Tarybos narių.
JT chartija visiškai nenumato galimybės pakeisti ar pratęsti vienos šalies nuolatinę narystę JT Saugumo Taryboje kitai.
Taip pat 1977 m. Spalio 7 d. priimtoje Sovietų socialistinių respublikų sąjungos konstitucijoje (pagrindiniame įstatyme) [3], be kita ko, buvo nustatyta:
SSRS yra viena daugiašalė sąjunginė valstybė, susikūrusi socialistinio federalizmo principu, dėl laisvo tautų apsisprendimo ir savanoriško lygiateisių sovietinių socialistinių respublikų suvienijimo (70 straipsnis);
SSRS teritorija yra vieninga ir apima sovietinių respublikų teritorijas. SSRS suverenitetas apima visą jos teritoriją (75 straipsnis);
Sovietų socialistinių respublikų sąjungai, kuriai atstovauja aukščiausi valstybės valdžios ir administravimo organai, patikėta : SSRS atstovavimas tarptautiniuose santykiuose; SSRS santykiai su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis; bendros tvarkos nustatymas ir ryšių tarp sąjunginių respublikų su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis koordinavimas, o sąjunginės respublikos (įskaitant Rusijos SFSR) turi teisę užmegzti santykius su užsienio valstybėmis, sudaryti su jomis sutartis ir pasikeisti diplomatiniais bei konsuliniais atstovais, dalyvauti tarptautinių organizacijų veikloje (73 ir 80 straipsniai);
Kiekviena sąjunginė respublika yra suvereni sovietų socialistinė valstybė, susijungusi su kitomis sovietinėmis respublikomis SSRS rėmuose(76 straipsnis);
Kiekviena sąjunginė respublika pasilieka teisę laisvai atsiskirti nuo SSRS (72 straipsnis).
Tai yra, SSRS buvo valstybė. Tuo pat metu kiekviena iš sąjunginių respublikų turėjo savo atskiros valstybės statusą.
Todėl pagal Sovietų Sąjungos Konstituciją Rusijos SFSR buvo atskira nuo SSRS šalis, turėjusi teisę laisvai išstoti iš valstybių sąjungos. Tuo pačiu metu SSRS konstitucija nenumato SSRS paveldėjimo.
1991 m. gruodžio 4 d. valstybės, kurios yra arba buvo Sovietų socialistinių respublikų sąjungos subjektai, ir SSRS, kaip valstybė-pirmtakė “… atsižvelgdamos į radikalių visų santykių tarp valstybių, kurios buvo SSRS dalis, peržiūros poreikį …”, Maskvoje sudarė Sutartį dėl išorinės SSRS valstybės skolos ir valstybės turto paveldėjimo (toliau – Maskvos sutartis) [4].
Taikant Maskvos sutartį, šalys nustatė, kad „valstybių paveldėjimas“ reiškia vienos valstybės pasikeitimą kita, prisiimant atsakomybę už bet kurios teritorijos tarptautinius santykius, o „valstybių paveldėjimo momentas“ reiškia pirmtakės valstybės, atsakingos už tarptautinius santykius, pasikeitimo datą.
Pagal Maskvos sutarties 4 straipsnį šalys susitarė, kad dalis buvusios SSRS subjektų (turėtumėte atkreipti ypatingą dėmesį į šią konkrečią frazę – „buvusi SSRS“) pasidaliną bendrą skolą ir turtą atitinkamai:
Rusijos Sovietų Federacinė Socialistinė Respublika – 61,34%;
Ukraina – 16,37%;
Baltarusijos Respublika – 4,13%;
Kazachstano Sovietų Socialistinė Respublika – 3,86%;
Gruzijos Respublika – 1,62% ir kt.
Ypatingą dėmesį reikėtų atkreipti į tai, kad Maskvos sutartyje nenumatytas SSRS pakeitimas Rusijos Sovietų Federacine Socialistine Respublika tarptautinėse organizacijose, įskaitant JT Saugumo Tarybą.
Belovežo sutarties pasirašymas 1991 m. Gruodžio 8 d. / RIA Novosti nuotr.
Ir jau 1991 m. gruodžio 8 d. Baltarusijos Respublika, Rusijos Federacija ir Ukraina Minske pasirašė Susitarimą dėl Nepriklausomų Valstybių Sandraugos įsteigimo (toliau – Belovežo susitarimas) [5].
Belovežo sutartyje teigiama, kad SSRS, kaip tarptautinės teisės ir geopolitinės tikrovės subjektas, nustoja egzistavusi
Taip pat ši tarptautinė sutartis nustatė, kad buvusių SSRS normų neleidžiama taikyti pasirašiusiųjų valstybių teritorijose, o buvusios Sąjungos organų veikla nutrūksta Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) valstybių narių teritorijose.
Be to, Belovežo susitarime nustatyta, kad Baltarusija, Rusijos Federacija ir Ukraina garantuoja, kad bus įvykdyti tarptautiniai įsipareigojimai, kylantys minėtoms valstybėms iš buvusios SSRS sutarčių ir susitarimų.
Savo ruožtu 1991 m. gruodžio 21 d. 11 nepriklausomų valstybių – buvusių Sąjungos respublikų, įskaitant Baltarusijos Respubliką, Rusijos Federaciją ir Ukrainą, pasirašė Alma-Ata deklaraciją [6], kuri dar kartą patvirtino, kad susikūrus NVS, SSRS nustoja egzistuoti. Visos Deklaraciją pasirašiusios šalys pagal savo konstitucinę tvarką taip pat garantavo tarptautinių įsipareigojimų, kylančių iš buvusios SSRS sutarčių ir susitarimų, vykdymą.
Tą pačią dieną, 1991 m. gruodžio 21 d., NVS valstybių vadovų taryba priėmė sprendimą [7], kad NVS valstybės „… remia Rusiją tęsiant SSRS narystę JT, įskaitant nuolatinę narystę Saugumo Taryboje, ir kitose tarptautines organizacijose… “.
Bet, kaip matyti iš NVS valstybių vadovų tarybos sprendimo turinio, šį dokumentą pasirašė tik 11 iš 15 buvusios SSRS subjektų be pačios Sovietų Sąjungos dalyvavimo ir sutikimo.
1991 m. gruodžio 26 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos Respublikų Taryba savo deklaracija Nr. 142-N [8] konstatavo Sovietų Sąjungos kaip valstybės ir tarptautinės teisės subjekto egzistavimo nutraukimą, susijusį su NVS sukūrimu, ir, be kita ko, pakvietė Nepriklausomų valstybių vadovus apsvarstyti SSRS paveldėjimo klausimą, sąjunginių valdžios bei administracijos organų likimą bei tarptautinių sutarčių, kurias SSRS sudarė iki NVS sukūrimo, ratifikavimo, vykdymo ir denonsavimo klausimus. Taigi, Deklaracija Nr. 142-N kartu su kitais įrodymais patvirtina 1991 m. gruodžio 21 d. NVS valstybių vadovų tarybos sprendimo neteisėtumą.
Išvada
Taigi, atlikęs išsamią JT chartijos, SSRS Konstitucijos, Maskvos sutarties, Belovežo susitarimo ir 1991 m. Gruodžio 21 d. Alma-Ata dokumentų, SSRS Aukščiausiosios Tarybos Respublikų Tarybos deklaracijos Nr. 142-N ir kitų dokumentų teisinę analizę, straipsnio autorius padarė šias išvadas:
Pagal SSRS Konstituciją sąjunginės respublikos, įskaitant RSFSR, turėjo atskirų valstybių, turinčių teisę atsiskirti nuo SSRS, statusą. Savo ruožtu SSRS buvo atskira valstybė nuo sąjunginių respublikų;
JT chartija neleidžia keisti ar pratęsti vienos šalies nuolatinės narystės JT Saugumo Taryboje;
SSRS Konstitucija nenumato Sovietų Sąjungos pakeitimo sąjunginės respublikos tarptautinėse organizacijose ir organuose, įskaitant JT Saugumo Tarybą;
Aukščiausi SSRS valstybinės valdžios ir administravimo organai nepriėmė sprendimo pakeisti Sovietų Sąjungą RSFSR tarptautinėse organizacijose ir įstaigose, įskaitant JT Saugumo Tarybą;
Nei viena tarptautinė sutartis, pasirašyta dalyvaujant SSRS, nenumato Sovietų Sąjungos pakeitimo RSFSR tarptautinėse organizacijose ir įstaigose, įskaitant JT Saugumo Tarybą;
Rusijos Federacija iš tikrųjų naudojasi JT Saugumo Tarybos nuolatinio nario teisėmis ir vykdo pareigas be tinkamo teisinio pagrindo;
Tarptautinis Teisingumo Teismas turėtų teisiškai padėti „tašką“ klausimui, ar JT Saugumo Taryboje SSRS iš tikrųjų pakeitė Rusijos Federacija, pateikdamas patariamąją nuomonę, pagal JT Generalinės Asamblėjos prašymą.
Teisinę analizę parengė Bogdanas Ustimenko, tarptautinės teisės specialistas, taip pat tarptautinės jūrų teisės ekspertas.
