Iliustracija: Donkey Hotey via Flickr/The Rooster
Straipsnis parengtas dr. Algimanto Kasparavičiaus, pirmiausia paskelbtas „The National Interest“, lietuviškas vertimas publikuotas portale LRT. Algimantas Kasparavičius – istorikas, autorius, publicistas, vyresnysis mokslo darbuotojas Lietuvos istorijos institute. Jis taip pat yra Lietuvos ir Rusijos istorikų komisijos narys.
Antrojo pasaulinio karo problematika paini ir sudėtinga. Žvelgiant istoriškai, į daugelį klausimų paprastų atsakymų nėra ir būti negali. Skirtingos tautos ir valstybės turėjo skirtingą santykį ir patirtį su Antruoju pasauliniu karu. Todėl nenuostabu, kad jų istorinėje atmintyje ipso facto istoriografijoje egzistuoja ir šiek tiek skirtingos to karo įvykių, faktų interpretacijos. Skirtingai dėliojami ir istorinių vertinimų akcentai. Tai natūralu.
Tokiame diskurse vienos ar kitos valstybės vadovo viešas bandymas Antrojo pasaulinio karo pabaigos neeilinio jubiliejaus proga dar kartą apmąstyti, išanalizuoti žiauriausio XX a. įvykio priežastis bei aplinkybes ir kritiškai įvertinti skaudžias istorines pamokas, matyt, neturėtų stebinti. Ypač, kai globalų pacifizmą ir net „istorijos pabaigą” žadėjęs Šaltojo karo pabaigos optimizmas sparčiai sklaidosi, o XXI a. pradžioje vėl įsibėgėja ginklavimosi varžybos ir geopolitinio stabilumo/saugumo situacija pasaulyje bei Europoje tolsta ne tik nuo idealios, bet ir nuo normalios. Ne išimtis čia būtų ir Rusijos Federacijos prezidento Vladimiro Putino žurnale „The National Interest“ paskelbtas gana emocionalus, susietas su asmenine ir šeimos patirtimi istorinis esė „The Real Lessons of the 75th Anniversary of World War II“ reflektuojantis jau šiuolaikinės post-totalitarinės Rusijos vertybinę poziciją šiuo svarbiu klausimu.
Juo labiau, kad SSRS vaidmuo Antrajame pasauliniame kare išskirtinai reikšmingas, bet toli gražu nevienareikšmis. Viena vertus akivaizdu, kad tam tikru momentu SSRS savo teritorijoje kariavo totalinį išlikimo karą, sudėjo daugiausiai aukų ir karine prasme daugiausiai prisidėjo prie pergalės prieš nacizmą.
Tačiau kita vertus, karo eigoje ji radikaliai keitė stovyklą (iki 1940 m. pabaigos iš esmės veikusi kaip nacistinės Vokietijos neformali sąjungininkė, nuo 1941-ųjų vasaros tapo antihitlerinės koalicijos dalyviu), o jos 1944–1945 m. išvaduojamasis žygis į Rytų ir Centrinę Europą regiono tautoms atnešė ne tik išlaisvinimą nuo nacizmo, bet ir tiesioginę sovietinę okupaciją ir ideologinę prievartą. Arba, bent jau ribotą suverenitetą ir visišką politinę priklausomybę nuo sovietinio totalitarizmo ideologijos ir Kremliaus užsienio politikos.
Todėl SSRS teisių perėmėjos Rusijos Federacijos oficiali pozicija šiuo aktualiu klausimu tampa dar labiau reikšminga. Ypač prisimenant, kad Rusijos Federacija šiandien yra viena iš penkių JTO Saugumo Tarybos nuolatinių narių su veto teise ir viena didžiausių branduolinių galių pasaulyje. Taigi svarbi šiuolaikinės Europos ir pasaulio geopolitinės saugumo architektūros dalis, nuo kurios elgesio tarptautinėje arenoje ir siunčiamų signalų tarptautinei bendrijai nemažai priklauso pasaulio stabilumas ir globali taika.
Tačiau problema ta, kad prezidentas V. Putinas savo žmogiškai jautriame esė kai kuriais klausimais pateikė itin tendencingas ir istorinei tiesai kardinaliai priešiškas interpretacijas, kurios ne tik klaidina eilinių rusų istorinę atmintį ir formuoja iššaukiančią istorijos politikos doktriną, bet kartu gali liudyti ir šiuolaikinės Rusijos neoimperializmo tam tikras apraiškas. Pirmiausia, trijų vakarinių Rusijos kaimynių – Lietuvos, Latvijos, Estijos atžvilgiu.
Rusijos prezidento požiūris į Ribbentropo–Molotovo paktą ir Antrojo pasaulinio karo pradžioje SSRS įvykdytą trijų tarptautinės bendrijos pripažintų suverenių, nepriklausomų Baltijos valstybių okupaciją ir aneksiją rodo, kad negerbiama nei istorinė atmintis nei tarptautinė teisė. Charakteringa, kad taip elgiasi ne eilinis didžiosios politikos šauktinis-naujokas, bet ilgametis valstybės lyderis, sukaupęs didžiulę politinę patirtį ir turintis universitetinį juridinį išsilavinimą. Todėl kyla natūralus klausimas: ką tokia pozicija iš tiesų reiškia? Kas už jos slypi?
Molotovo-Ribentropo pakto pasirašymas, Maskva 1939 m. / fotografija thenewfederalist.eu
Tvirtinimas, kad SSRS buvo paskutinė valstybė Europoje, kuri sudarė Nepuolimo paktą su nacistine Vokietija, kad paktas leido Sovietų Sąjungai išvengti karo dviem frontais su Vokietija ir Japonija vienu metu bei atitiko jos nacionalinius interesus yra toli nuo istorinės tiesos ir veda į loginius spąstus.
Pirmiausia dėl to, kad kitų valstybių sudarytos nepuolimo sutartys su nacistine Vokietija buvo grynai pacifistinio pobūdžio ir neslėpė savyje jokių slaptų protokolų agresyviai paneigiančių ar siaurinančių trečiųjų valstybių suverenitetą.
Antra, pamirštama, kad 1939 m. vasarą Europos politinis žemėlapis buvo taip sukonstruotas, kad SSRS karo vienu metu dviem frontais su Vokietija ir Japonija negalėjo būti iš principo jau vien dėl tos priežasties, kad SSRS tuo metu neturėjo tiesioginės sienos su Vokietija. Nuo Vokietijos ją skyrė Lenkija ir Baltijos valstybės. Tik sunaikinęs tą geopolitinį buferį A. Hitleris realiai galėjo smogti Sovietų Sąjungai.
O tai reiškė, kad tokio buferio išsaugojimas ir buvo tam tikra SSRS saugumo garantija nuo nacistinės Vokietijos agresijos. Juo labiau, kad nuo Austrijos anšliuso Lietuvos kariuomenės Generaliniame Štabe buvo kuriami planai ir modeliuojama bendra Lietuvos–SSRS gynyba nuo Vokietijos eventualios agresijos.
Tuo tarpu Lenkija 1938 m. lapkritį – 1939 m. rugpjūtį nepajudinamai laikėsi taip vadinamos „vienodo nusitolinimo politikos” (polityka równowagi) nuo Maskvos ir Berlyno ir jokiu būdu nesutiko su A.Hitlerio jai siūlomu satelito vaidmeniu projektuojamame žygyje į rytus. Taigi 1939 m. rugpjūčio 23 d. Ribbentropo–Molotovo paktas de facto sunaikino natūralų SSRS saugumo buferį vakaruose ir pastatė ją pastatė akis į akį su nacistinės Vokietijos karo mašina.
Trečia. Kaip rodo Rusijos Federacijos Užsienio politikos archyvo šaltiniai, „limitrofines” Baltijos valstybes „atėjus tinkamam momentui” pasidalyti su Vokietija Maskva puoselėjo mintį dar nuo 1926 m. vasaros, kada buvo rengiama Lietuvos–Sovietų Sąjungos Nepuolimo sutartis (Sic!). Užsienio reikalų liaudies komisariate kai kurie aukšti pareigūnai neatmetė galimybės, kad „susiklosčius tam tikroms aplinkybėms” Vokietija Sovietų Sąjungai gali „pasiūlyti Latviją ir Estiją”, o pati įsitvirtinti Lenkijoje ir Lietuvoje. Tai rodo, kad 1939 m. rugpjūčio 23 d. Vokietijos ir SSRS įvykdytas pasidalinimas „įtakos zonomis” nebuvo spontaniškas sprendimas, bet buvo suprojektuotas net keliolika metų anksčiau.
Teisindamas Ribbentropo–Molotovo pakto sudarymą Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir Baltijos valstybių okupaciją/aneksiją 1940 m. vasarą minimo esė autorius iš esmės kartoja jau seniai pačių šiuolaikinės Rusijos istorikų paneigtas sovietinės istorinės propagandos klišes ir gina stalininės užsienio politikos doktriną pagrįstą imperiniu požiūriu į kitų valstybių suverenitetą.
1939 m. rudenį – 1940 m. vasarą, kai SSRS vykdė Lietuvos „inkorporavimo procesą”, tuometinės tarptautinės teisės požiūriu Lietuva ir SSRS tarptautinėje arenoje veikė kaip du skirtingi ir pilnaverčiai tarptautinės teisės subjektai. Tarp Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos tuo metu buvo pasirašytos, ratifikuotos, Tautų Sąjungoje registruotos ir veikė bent kelios bilaterinės sutartys, kuriomis tiek Rusijos Federacinė Socialistinė Sovietų Respublika (toliau – RFSSR), tiek vėliau ir SSRS be išlygų pripažino Lietuvos suverenitetą ir nepriklausomybę.
Štai 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos ir RFSSR Taikos sutarties pirmame straipsnyje buvo pasakyta, kad „Rusija be atodairų pripažįsta Lietuvos Valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę su visomis iš tokio pripažinimo einančiomis juridinėmis sėkmėmis ir gera valia visiems amžiams atsisako nuo visų Rusijos suvereniteto teisių, kurių ji yra turėjusi Lietuvių tautos ir jos teritorijos atžvilgiu”. 1926 m. rugsėjo 28 d. Lietuva ir SSRS pasirašė Nepuolimo sutartį, kurios pirmas straipsnis deklaravo, kad 1920 liepos 12 d.
Taikos sutarties „visi nuostatai palaiko visą savo galią ir neliečiamybę, lieka Lietuvos Respublikos ir Socialistinių Tarybų Respublikų Sąjungos santykių pagrindu”. Antrame sutarties straipsnyje šalys pasižadėjo „visomis aplinkybėmis gerbti viena antros suverenumą bei teritorinį integralumą ir neliečiamybę”, o trečiajame – „susilaikyti nuo bet kurių agresijos veiksmų prieš antrąją šalį”. Ši sutartis dukart – 1931 m. gegužės 6 d. ir 1934 m. balandžio 4 d. – buvo pratęsta ir turėjo galioti iki 1945 m. gruodžio 31 d. Taigi 1939–1940 m. Sovietų Sąjungai nelaužant tarptautinės teisės ši sutartis būtų veikusi iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos.
Iš esmės tos pačios juridinės bei politinės vertybinės nuostatos buvo įtvirtintos ir 1939 m. spalio 10 d. sudarytoje Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartyje. Sutarties preambulėje konstatuota, kad 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartis ir 1926 m. rugsėjo 28 d. Nepuolimo sutartis „tebėra šalių savitarpio santykių ir prievolių tvirtu pagrindu”. Svarbu pabrėžti, jog šios sutarties pirmame straipsnyje fiksuotas Vilniaus miesto ir srities „perdavimas” Lietuvos Respublikai tarptautinės teisės požiūriu buvo ne kažkokia SSRS dovana Lietuvai, o tik ankstesnių Lietuvos ir RFSSR/SSRS sutarčių (Taikos; Nepuolimo), kuriomis RFSSR/SSRS pati laisva valia šiose teritorijose jau buvo pripažinusi Lietuvos Respublikos suverenitetą, įgyvendinimas. Dokumente (7 straipsnis) pabrėžta, kad „Šios sutarties įgyvendinimas jokiu būdu neturi paliesti Susitariančių Šalių suverenių teisių, ypač jų valstybinės santvarkos, ekonominės ir socialinės sistemos, karinių priemonių ir bendrai nesikišimo į vidaus reikalus dėsnio”.
Be dvišalių sutarčių abi šalys buvo ir kelių universalių daugiašalių tarptautinių susitarimų, kurie draudė agresiją, subjektai. Taigi, labai konkrečiai ir aiškiai susaistytos tuomet galiojusios tarptautinės teisės normų. Lietuva ir Sovietų Sąjunga priklausė Tautų Sąjungai – pacifistinio pobūdžio globaliai tarptautinei organizacijai, kuri griežtai draudė bet kokį puolamąjį karą ir deklaravo kolektyvinį saugumą. 1928 m. rugpjūčio 27 d. Paryžiuje buvo pasirašytas dar vienas globalus daugiašalis pacifistinis susitarimas, taip vadinamas Briando–Kelloggo paktas (kitaip – Paryžiaus paktas), kuris iš principo „draudė karą, kaip nacionalinės politikos instrumentą”. Sovietų Sąjunga prie Briando–Kelloggo pakto prisijungė 1929 m. vasario 9 d., o Lietuva – tų pačių metų balandžio 5 d.
Negana to, Lietuva ir SSRS Londone 1933 m. liepos 5 d. pasirašė „Konvenciją užpuolimui apibrėžti”. Dokumento antrame straipsnyje itin aiškiai buvo nurodyta, kad „valstybe užpuolike bus pripažinta ta” šalis, kuri „1. Paskelbs karą kitai valstybei; 2. Įsibraus ginkluotomis pajėgomis, net ir karo nepaskelbusi, į kitos valstybės teritoriją”. Konvencijos trečias straipsnis skelbė, kad „Jokiu politinio, karinio, ekonominio arba kokio nors kito pobūdžio samprotavimu nebus galima pagrįsti arba pateisinti užpuolimo, numatyto II straipsnyje”. Taigi tame tarpe ir prezidento V. Putino atvirai įvardytą stalininės Sovietų Sąjungos siekį artėjančio karo su Vokietija išvakarėse užsitikrinti „savo strateginius-karinius, gynybinius tikslus”.
Nespėliosime, ar rengdamas savo esė apie Antrojo pasaulinio karo istorines pamokas Rusijos prezidentas išties detaliai studijavo SSRS pasirašytas tarptautines sutartis ir ano meto tarptautinę teisę. Tik konstatuosime, jog mūsų aukščiau pateikti dokumentai iš principo ir kardinaliai prieštarauja jo pateiktoms išvadoms, kad 1939 m. rudenį prasidėjęs Lietuvos „inkorporavimo procesas” į Sovietų Sąjungą „buvo įvykdytas sutarčių pagrindu, su išrinktų valdžių sutikimu” ir „atitiko to laikmečio tarptautinės ir valstybinės teisės normas”. Dokumentai liudija kaip tik priešingai.
Bet juk klysti žmogiška ir gal mes klystame? Gal Vladimiras Putinas savo slaptame prezidentiniame archyve išties disponuoja kažkokiais kitokiais svarbiais, bet mums visai nežinomais juridiniais dokumentais? Gal išties tarpukaryje egzistavo kokia nors mums nežinoma globali daugiašalė politinė sutartis arba tarptautinės teisės norma, kuri Maskvai buvo delegavusi teisę nepriklausomas valstybes – Lenkiją, Baltijos šalis ir Suomiją, nepaisant tų tautų suverenios valios, savo nuožiūra dalytis „įtakos zonomis” su nacistine Vokietija?
Netgi pirkti ir parduoti tų šalių atskiras teritorijas su jų gyventojais, kultūra ir turtu? Pavyzdžiui, kaip nutiko su Lietuvos pietine provincija Suvalkija, kuri 1939 m. rugsėjo 28 d. pasirašant SSRS – Vokietijos sutartį dėl sienos ir draugystės pagal slaptą jos protokolą Berlyno iniciatyva „siekiant natūralaus ir paprasto sienos nustatymo” buvo priskirta Vokietijos reichui. Tačiau J. Stalinui apsigalvojus, pagal 1941 m. sausio 10 d. SSRS ir Vokietijos slaptą susitarimą, Sovietų Sąjungos iš nacistinės Vokietijos išpirkta už 7,5 mln. aukso dolerių kainą. Žvelgiant istoriškai ir per tarptautinės teisės prizmę, tokiame Maskvos–Berlyno politiniame-finansiniame sandoryje slypėjo stalininės SSRS užsienio politikos tam tikras paradoksalumas ir netgi skurdas: Rusijos imperijos paveldėtoja SSRS iš Vokietijos nusipirko Lietuvos pietinę provinciją Suvalkiją, kuri Vokietijos suverenitete niekada nebuvo ir nei Prūsijos karalystei, nei vėliau Vokietijos imperijai niekada nepriklausė. Tačiau po 1795 m. įvykusio Žečpospolitos galutinio sunaikinimo visam šimtmečiui buvo patekusi į carinės Rusijos valdžią ir jurisdikciją. Taigi žvelgiant su lengva ironija galima tarti, kad 1941 m. pradžioje J. Stalino A. Hitleriui sumokėti 7,5 mln. aukso dolerių už lietuvišką Suvalkiją iš esmės buvo pinigai išmesti į balą ir eilinis stalininės užsienio politikos nemokšiškumas, kurį šiandieninėje Rusijoje kažkodėl vėl bandoma juridiškai pateisinti, politiškai sakralizuoti ir net reanimuoti.
Nepaisant net fakto, kad tokia pozicija akivaizdžiai disonuoja ne tik su Vakarų šalių istoriografija, bet ir su pačios Rusijos profesionalių istorikų-tyrėjų pozicijomis ir vertinimais. 2006–2012 m. Lietuvos istorijos instituto ir Rusijos Federacijos Mokslų akademijos Visuotinės istorijos instituto tyrėjai, bendradarbiaudami su jungtine Lietuvos–Rusijos istorikų komisija, bendromis jėgomis, kolegialiai parengė ir išleido dokumentų dvitomį „СССР и Литва в годы Второй мировой войны”, kuriame pateikė netoli 600 originalių dokumentų iš Lietuvos ir Rusijos Federacijos įvairių archyvų. Dvitomyje publikuojami šaltiniai gana detaliai ir preciziškai atspindi 1939–1940 m. situaciją Europoje, SSRS politinį–karinį pasirengimą Lietuvos okupacijai/aneksijai bei jos realizavimo mechanizmus.
Pavyzdžiui, kad 1940 m. birželį–liepą prasidėjusią Lietuvos sovietinę okupaciją bandant pridengti „rinkimais” į taip vadinamą „Liaudies seimą”, kuris priimtų Kremliui reikalingus sprendimus, Maskva labai kruopščiai parinko praktiškai visus būsimo „Liaudies seimo” deputatus ir nusprendė kokia privalo būti to „parlamento” politinė, socialinė ir nacionalinė sudėtis. Likus savaitei iki būsimo Seimo „rinkimų”, liepos 7 d. SSRS emisarai Kaune Vladimiras Dekanozovas ir Nikolajus Pozdniakovas J. Stalinui raportavo, kad „naująjį Seimą” sudarys 79 deputatai. Politiniu požiūriu bus „išrinkta” 40 komunistų, 5 komjaunuoliai, likę nepartiniai. Tautiniu – „65 lietuviai, 5 žydai, 2 rusai, 5 lenkai, 2 latviai”. Taigi istoriškai vertinant šį V. Dekanozovo ir N. Pozdniakovo raportą J. Stalinui, matyt, tik ironiškai būtų galima kalbėti, jog po sovietinės okupacijos pradžios Lietuvoje prasidėję procesai atitiko Lietuvos Respublikos Konstituciją, sutartis su SSRS ir tuomet veikusią tarptautinę teisę.
Jau rimtai nebekalbant apie tai, kad vėlesniais metais okupuota/aneksuota Lietuva „SSRS sudėtyje išlaikė savo valdžios organus, kalbą, buvo atstovaujamos aukščiausiose sovietinėse valstybinėse struktūrose” – kaip teigia prezidentas Putinas. Ir tariamai lietuviški „valdžios organai” ir jų atstovavimas „sovietinėse valstybinėse struktūrose” iš esmės tebuvo juridinė fikcija, kuri sugriuvo iškart, kai tik SSRS prezidentas reformatorius Michailas Gorbačiovas atlaisvino sovietinio totalitarizmo varžus ir 1990 m. vasarį Lietuvoje įvyko laisvi rinkimai, kurie pasibaigė nacionalinio lietuviško valstybingumo atkūrimu.
Kita vertus, analizuojamo esė pastarasis pasažas, kuriame kiekvienos tautos fundamentali teisė ir tapatybės sandas – kalbėti savo gimtąja kalba iš esmės sulyginamas su daug sparčiau kintančia politika/politinės valdžios forma, rodo, kad esė autorius labai iš aukšto žvelgė į problematiką ir daug ko nepastebėjo. Pamiršo net ir tai, kad beveik pusšimtį metų iš lietuvių atimti lietuvių kalbos neįstengė net carinės Rusijos valdžia. Kuri 1864–1904 m. tai bandė padaryti ne tik propaganda, pakišomis, bet ir represijomis: už lietuviškų knygų spausdinimą, platinimą ir skaitymą sodindama lietuvius į kalėjimą arba siųsdama į tremtį Sibire.
Hitleris ir Stalinas / foto iliustracija The Daily Beast
Apibendrintai tariant, minimas šaltinių dvitomis „СССР и Литва в годы Второй мировой войны” svarbus bent keliais aspektais:
1) jis parodo, jog nors 1939 m. vasarą SSRS–Vokietijos nepuolimo sutarties iniciatorius buvo Berlynas, kuris įžengęs į pasirengimo karui su Lenkija paskutinį etapą tokiu būdu siekė izoliuoti savo būsimą auką, tačiau tarptautinei teisei prieštaraujanti slaptųjų protokolų idėja ir iniciatyva plaukė iš Maskvos;
2) kad 1940 m. birželio 15 d. įsiveržimą į Lietuvą (ir kitas Baltijos valstybes) SSRS politinė-karinė vadovybė planavo ir organizavo kaip tipišką puolamąją karinę operaciją. Operacijos išvakarėse SSRS karo ligoninėse buvo atlaisvinta keliolika tūkstančių vietų sužeistiesiems, o GULAG’o sistemoje parengta apie 50–70 tūkstančių vietų būsimiems karo belaisviams. Birželio pradžioje Gynybos komisaro įsakymu sustabdyta atitarnavusių raudonarmiečių demobilizacija ir prie Lietuvos, Latvijos, Estijos sienų sutelkti stambūs Raudonosios armijos gyvosios jėgos ir technikos junginiai: 435 000 raudonarmiečių; apie 8000 patrankų ir minosvaidžių; per 3000 tankų; daugiau nei 500 šarvuočių; 2601 karo lėktuvas.
Bendrai paėmus 1940 m. birželio viduryje į Baltijos valstybių užgrobimo kampaniją SSRS įtraukė tris armijas, septynis pėstininkų ir tris kavalerijos korpusus, dvidešimt šaulių, dvi motorizuotų šaulių, keturias kavalerijos divizijas, devynias tankų ir vieną parašiutininkų brigadą. Jei prie visų šių pajėgumų dar pridėsime 1939 m. lapkritį Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje įkurdintų SSRS karinių bazių grupuotes bei 1940 m. birželio 14 d. rytą Baltijos jūroje SSRS karinio laivyno pradėtą Baltijos šalių blokadą, tai turėsime gerokai per pusę milijono karių su milžiniška karinės technikos armada.
O tai reiškia, kad 1940 m. birželio 15–17 d. Sovietų Sąjunga prieš tris mažas Baltijos respublikas, kurių kariuomenė bendrai paėmus neviršijo 70 000 kovotojų, jų okupuoti pasiuntė didesnę karinę armadą, nei Didžioji Britanija 1940 m. pavasarį per Lamanšą į pagalbą Prancūzijai gelbėti Europą nuo nacistinės Vokietijos;
3) kad nuo 1940 m. birželio 15 d. iki tų pačių metų rugpjūčio 3 d., t.y. nuo Lietuvos Respublikos okupacijos pradžios iki jos aneksijos, SSRS okupacinės valdžios atstovų Kaune – SSRS užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojo, J. Stalino ypatingojo emisaro Lietuvoje Vladimiro Dekanozovo ir SSRS pasiuntinio Kaune Nikolajaus Pozdniakovo – naujai paskirtų ar parinktų Lietuvos pareigūnų (prezidento pareigas eiti paskirto asmens, naujo premjero, „Liaudies Vyriausybės” ministrų, „Liaudies Seimo” narių, departamentų direktorių, etc.) vykdyti Lietuvos Respublikos politinio-ekonominio-juridinio pobūdžio konstituciniai pertvarkymai pagal SSRS diktatą buvo nesuderinami su 1938 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija, tuomet galiojusia tarptautine teise ir Lietuvos–RFSSR/SSRS 1920–1939 m. sudarytomis politinėmis sutartimis.
Lietuva ir Rusija kaimynystėje gyvena jau daugiau nei tūkstantį metų. Istorija ir istorinė atmintis yra fundamentalūs kiekvienos tautos bei valstybės tapatybės elementai. Istorija tautas gali jungti, bet gali ir skirti. Kaip rodo įvairūs pavyzdžiai, ji gali būti arba sėkmingų arba konfliktiškų tarptautinių santykių dedamąja. Todėl svarbu, kad mūsų bendra istorija ir istorinė atmintis būtų grindžiama keliais dalykais – faktais, argumentais, pagarbiu dialogu ir konsensuso paieškomis. Kad politika liktų švari į istoriją svarbu žvelgti atviromis akimis. Be melo, nutylėjimų, iškraipymų. Tik taip globaliame ir įtampų kupiname pasaulyje galime sukurti saugią ir jaukią ateitį be beprasmiškų „atminties karų” sau ir būsimoms kartoms.
