Gegužės 19 dieną įtakingiausias JAV laikraštis „The New York Times“ paskelbė Timothy Snyderio straipsnį „Privalome tai pasakyti: Rusija yra fašistinė valstybė“. Timothy Snyderis yra amerikiečių istorikas ir knygų apie fašizmą ir totalitarizmą autorius. Publikuojame straipsnio vertimą lietuvių kalba.
Fašizmas, kaip idėja, niekada nebuvo nugalėtas.
Kadangi tai buvo neracionalumo ir smurto kultas, jo nepavyko įveikti kaip argumento: kol nacių Vokietija atrodė stipri, europiečiams ir kitiems jis atrodė ganėtinai patraukliai. Fašizmas buvo nugalėtas tik II Pasaulinio karo mūšiuose. Dabar jis grįžo – šį kartą fašistinį naikinimo karą kariaujanti šalis yra Rusija. Jei Rusija laimėtų, tai būtų tikra paguoda viso pasaulio fašistams.
Mes klystame apribodami savo fašizmo baimę iki tam tikro Hitlerio ir holokausto įvaizdžio. Fašizmas atsirado Italijoje, išpopuliarėjo Rumunijoje, kurios fašistai buvo krikščionys ortodoksai, svajojantys išvalyti pasaulio smurtą, ir turėjo pasekėjų visoje Europoje ir Amerikoje. Visų šios doktrinos atmainų esmė buvo valios triumfas prieš protą.
Būtent dėl to jo neįmanoma tinkamai apibrėžti. Dažnai žmonės aršiai nesutaria dėl to, kas tiksliai yra fašizmas. Vis dėlto, nūdienos Rusija atitinka daugelį mokslininkų taikytinų kriterijų. Jam būdingas vienos asmenybės - lyderio Vladimiro Putino - kultas. Jam būdingas mirusiųjų kultas, sutelktas į II Pasaulinio karo laikotarpį. Jam taip pat būdingas mitas apie praeitin nugrimzdusį didžios imperijos aukso amžių, kurį reikia atkurti gydančiu smurtu – kruvinu karu prieš Ukrainą.
Tai ne pirmas kartas, kai Ukraina tampa fašistinio karo objektu. 1941 m. šios šalies užkariavimas buvo pagrindinis Hitlerio karo tikslas. Hitlerio manymu, tuo metu Ukrainą valdanti Sovietų Sąjunga buvo žydų valstybė: jis planavo pakeisti sovietų valdžia sava ir pasisavinti derlingus Ukrainos žemės ūkio laukus. Sovietų Sąjunga būtų badavusi, o Vokietija būtų tapusi imperija. Jis įsivaizdavo, kad tai padaryti būtų lengva, nes Sovietų Sąjunga, jo nuomone, buvo dirbtinis darinys, o ukrainiečiai – kolonijinė tauta.
Panašumai į V. Putino karą yra stulbinantys. Kremlius laiko Ukrainą dirbtine valstybe, kurios žydų kilmės Prezidentas jau savaime reiškia, kad tokia valstybė negali būti tikra. Toliau mintis krypsta ta linkme, kad, pašalinus nedidelį būrį elito, pasimetusi liaudies masė džiaugsmingai priims Rusijos valdžią. Šiuo metu būtent Rusija neleidžia vykdyti maisto eksporto iš Ukrainos, šitaip keldama bado grėsmę pietiniams pasaulio regionams.
Daugelis nesiryžta laikyti šių dienų Rusijos fašistine valstybe, kadangi Stalino laikų Sovietų Sąjunga laikė save antifašistine. Vis dėlto, toks požiūris nepadeda apibrėžti, kas yra fašizmas ir šiuo laikotarpiu yra labiau negu klaidinantis. Amerikiečių, britų ir kitų sąjungininkų padedama, 1945 m. Sovietų Sąjunga nugalėjo nacių Vokietiją ir jos sąjungininkus. Vis dėlto, sovietų priešinimasis fašizmui nebuvo nuoseklus.
Prieš Hitleriui ateinant į valdžią 1933 m., sovietai laikė fašistus dar viena kapitalistinio priešo forma. Komunistų partijos Europoje priešais turėjo laikyti visas kitas partijas. Tokia politika faktiškai prisidėjo prie Hitlerio iškilimo: nors Vokietijoje komunistų ir socialistų buvo daugiau negu nacių, jie negalėjo su niekuo bendradarbiauti. Po šios milžiniškos nesėkmės Stalinas pakoregavo savo politiką, reikalaudamas, kad Europos komunistų partijos sudarytų koalicijas, kad fašistai netaptų pernelyg įtakingi.
Tai netruko ilgai. 1939 m. Sovietų Sąjunga prisijungė prie nacistinės Vokietijos kaip de facto sąjungininkė ir abi kartu jos įsiveržė į Lenkiją. Nacių kalbas perspausdindavo sovietų spauda, o nacių karininkai žavėjosi sovietų vykdomų masinių trėmimų efektyvumu. Vis dėlto, šiais laikais rusai apie tai nekalba, kadangi pagal atminties įstatymą tai yra nusikaltimas. II Pasaulinis karas yra V. Putino istorinio mito apie Rusijos nekaltumą ir prarastą didybę dalis – Rusija privalo turėti aukojimosi ir pergalės monopolį. Pagrindinis faktas, kad Stalinas leido įvykti II Pasauliniam karui tapdamas Hitlerio sąjungininku, turi būti neįtikimas ir neįsivaizduojamas.
Stalino lankstumas fašizmo atžvilgiu yra raktas suprasti šių dienų Rusiją. Stalino laikais požiūris į fašizmą iš pradžių buvo abejingas, po to neigiamas, vėliau teigiamas ir, galiausiai, kai Hitleris išdavė Staliną ir Vokietija įsiveržė į Sovietų Sąjungą, vėl neigiamas. Vis dėlto, niekas niekada nesistengė apibrėžti, ką tai reiškia. Tai buvo universali dėžė, kurioje telpa viskas. Komunistų kaip fašistų apsivalymas įvyko parodomųjų teismų metu. Šaltojo karo metais fašistais tapo amerikiečiai ir britai. „Antifašizmas“ nebuvo kliūtis Stalinui paskutinio valymo metu nusitaikyti į žydus, o jo įpėdiniams – sujungti Izraelį su nacių Vokietija.
Kitaip tariant, sovietų antifašizmas buvo „mūsų“ ir „jų“ politika. Tai nėra atsakas į fašizmą. Galų gale, nacių mąstytojo Carlo Schmitto žodžiais tariant, fašistinė politika prasideda nuo priešo apibrėžimo. Kadangi sovietų antifašizmas tereiškė tik priešo apibrėžimą, tai tapo fašistams langu sugrįžti į Rusiją.
XXI a. Rusijoje „antifašizmas“ tapo tiesiog Rusijos lyderio teise nurodyti, kas yra tautos priešai. Tikriesiems Rusijos fašistams, pavyzdžiui, tokiems kaip Aleksandras Duginas ir Aleksandras Prochanovas, buvo suteiktas eteris. Netgi pats V. Putinas rėmėsi tarpukario Rusijos fašisto Ivano Iljino darbais. Šiam prezidentui „fašistas“ ar „nacis“ yra tiesiog tas, kuris priešinasi jam ar jo planui sunaikinti Ukrainą. Ukrainiečiai yra „naciai“, nes nesutinka su tuo, kad jie yra rusai ir drįsta priešintis.
Keliautojas laiku nuo 4-ojo XX a. dešimtmečio nesunkiai identifikuotų Putino režimą kaip fašistinį. „Z“ simbolis, mitingai, propaganda, karas kaip apvalančio smurto aktas ir masinės kapavietės aplink Ukrainos miestus viską pasako net labai aiškiai. Šis karas prieš Ukrainą yra ne tik grįžimas į tradicinį fašistinį mūšio lauką, bet ir grįžimas prie tradicinės fašistų kalbėsenos ir praktikos. Kitus žmones būtina kolonizuoti. Rusija nekalta dėl savo tolimos praeities. Pats Ukrainos egzistavimo faktas yra tarptautinis sąmokslas. Karas yra sprendimas.
Kadangi V. Putinas kalba apie fašistus kaip apie priešus, gali būti sunku suvokti, kad jis pats gali būti fašistas. Vis dėlto, Rusijos kare su Ukraina „nacis“ tiesiog reiškia „žemiau žmogaus esantį priešą“ – kažką, ką rusai gali nužudyti. Prieš ukrainiečius nukreiptos neapykantą kurstančios kalbos palengvina jų žudymą ir tai akivaizdu Bučoje, Mariupolyje ir visose kitose Rusijos okupuotose Ukrainos dalyse. Masinės kapavietės yra ne kažkoks karo atsitiktinumas, o numatyta fašistinio naikinimo karo pasekmė.
Fašistai, kurie „fašistais“ vadina kitus žmones, yra nelogiškas fašizmo kaip neprotingumo kulto kraštutinumas. Galutinis viso to taškas yra laikas, kai neapykantą kurstančiomis kalbomis iškreipiama tikrovė, o propaganda tampa grynai primygtiniu reikalavimu. Tai valios apogėjus prieš mąstymą. Vadinti fašistais kitus, kai patys tikriausi fašistai yra jie patys, yra putinizmo praktikos esmė. Amerikiečių filosofas Jasonas Stanley tai vadina „pakertančiąja propaganda“. Aš tai vadinu „šizofašizmu“. Ukrainiečiai pasiūlė elegantiškiausią formuluotę. Jie tai vadina „rašizmu“.
Dabar apie fašizmą suprantame kur kas daugiau negu 4-ajame XX a. dešimtmetyje. Žinome, kur jis nuvedė. Turime atpažinti fašizmą, kad žinotume, su kuo susiduriame. Vis dėlto, atpažinti nereiškia panaikinti. Fašizmas yra ne diskutuotina pozicija, o išgalvotas idėjas skleidžiantis valios kultas. Jo esmė - smurtu pasaulį gydančio žmogaus paslaptis ir propaganda laikysis įsikibusi šios minties iki pačios pabaigos. Visa tai galima panaikinti tik demonstruojant lyderio silpnumą. Fašistų lyderis turi būti nugalėtas, o tai reiškia, kad tie, kurie priešinasi fašizmui, turi imtis visų būtinų priemonių tai padaryti. Tik tokiu atveju mitai ims griūti.
Visai kaip 4-ajame XX a. dešimtmetyje, visame pasaulyje demokratija traukiasi, o fašistai imasi kariauti prieš savo kaimynus. Jei Rusija laimės Ukrainoje, tai nebus tik demokratijos sunaikinimas jėga, nors ir tai yra pakankamai blogas dalykas. Tai bus visų demokratijų demoralizacija. Dar iki šio karo Rusijos draugai - Marine Le Pen, Viktoras Orbanas, Tuckeris Carlsonas – buvo demokratijos priešai. Fašistų pergalės mūšio lauke patvirtintų, kad gal ir tiesa, kad protas yra pralaimėtojo savybė, o demokratijos turi žlugti.
Jei Ukraina nebūtų pasipriešinusi, visiems pasaulio demokratams šis pavasaris būtų buvęs tamsus. Jei Ukraina nelaimės, galima tikėtis, kad tamsa tęsis daugelį dešimtmečių.
Timothy Snyderis (@TimothyDSnyder) yra Jeilio universiteto istorijos profesorius ir nuolatinis Vienos Humanitarinių mokslų instituto bendradarbis bei daugybės knygų, įskaitant „Bloodlands: Europe Between Hitler and Stalin“ („Kruvinos žemės: Europa tarp Hitlerio ir Stalino“) ir „On Tyranny: Twenty Lessons From the Twentieth Century“ („Apie tironiją: dvidešimt dvidešimtojo amžiaus pamokų“), autorius.
