Pulkininkas leitenantas Linas Idzelis / LK Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės nuotr.
Tęsiame draugystę su mūsų bendraminčiais Lietuvoje – Locked N’ Loaded partizanais. Publikuojame interviu su plk. ltn. Linu Idzeliu apie apie svarbiausią Tėvynės gynėjo ginklą – motyvaciją. Straipsnis pirmą kartą publikuotas Locked N’ Loaded bloge.
Šalies gynėjas — tai ne tik ginklas ar raumenys. Pirmiausia, tai — galva, kuri yra visus organizmo procesus inspiruojanti jėga. Mąstantis ir suprantantis kovos prasmę gynėjas yra raktas į pergalę. O Lietuvos Kariuomenėje, matyt, nerastume geresnio žmogaus apie tai pasikalbėti: pristatome interviu su plk. ltn. Linu Idzeliu. Malonaus skaitymo, o diskusijos, kaip visuomet, komentaruose.
Taigi, kas yra geras pėstininkas?
Gana sunkus klausimas. Pirmiausia, apie ką pagalvoju, tai — agresyvus britų karys, kurio abi rankos yra tatuiruotos, plaukai geltoni, priekyje nėra keturių dantų, ir neišeina suprasti, ką nori pasakyti angliškai.
Tačiau jeigu jis paima ginklą ir jį paleidžia į ataką, jis nupūs visus, ką tik gali. Pėstininkai yra tokia specifinė sritis, kad galbūt ten, kur kartais nepravažiuoja tankai ar artilerija, pėstininkas prašliaus ir jam nieko nenutiks. Jie matė ir šilto, ir šalto: buvę apkasuose, ar, kitaip tariant, daug suvalgę smėlio. Tiesa, dabar pėstininko duona nebėra tokia, kokia buvo anksčiau — veržtis, kastis ir mirti (angl. dash, dig and die). Dabar pėstininkas turi būti mąslus. Turime suprasti, kad esame labai maža tauta ir save paaukojančių didvyrių mums nereikia. Vieną dieną reikės sprogmenis dėti, kitą kartą reikės šaudyti iš granatsvaidžio, o trečią — gal net šaudyti iš snaiperinio ginklo. Turi būti universalus karys, todėl sakyčiau: vienas lauke vis tik yra karys. Kai kūrėsi Izraelio pajėgos, vienas generolų yra pasakęs: “Žiūrėkit, esame apsupti priešų tokiais kiekiais, kad net baisu, todėl vienas Izraelio karys turi būti vertas septyniolikos kitų”. Todėl mes taip pat turime sau tai nusistatyti. Galiu pajuokauti, kad atėjus dienai X reikės spėti “nunešti” bent dvidešimt priešo karių. “Nuneši” daugiau — gausi apdovanojimą. Tai ir bus geras pėstininkas.
O kas yra geras vadas?
Pirmiausia, reikia apibrėžti, kas yra vadas. Jaunieji vadai — grandiniai, seržantai — patys svarbiausi, “ant kurių” ir laikosi kariuomenė. Toliau — puskarininkiai, vėliau — jaunesnieji karininkai, kurie iš esmės mokosi iš tų pačių patyrusių seržantų. Reikia suvokti, kad leitenantas yra, iš esmės, mokomasis laipsnis. Kad tu baigei Karo akademiją ar būrių vadų kursus, dar nereiškia, kad esi didžiulis vadas, tapai žiniuoniu. Tam, kad tų žinių įgytum, privaloma mokytis iš tų pačių dvidešimt — trisdešimt metų pratarnavusių seržantų, ir tada, kai jau tapsi vyresniuoju leitenantu, gali susprogti ir pražydėti. Tada gal jau ir visi kiti sakys — vo, čia jau vadas.
Esminis yra lyderystės klausimas. Nesvarbu, kad turi raumenų, reikia “užtaisyti” ir galvą. Lyderystė — tai ne skirstymas į ką aš myliu, o ko ne. Tai — ne kolektyvo skaldymas, o jo vienijimas. Tai yra amžinas ciklas — ruošimo kitų, kurie tave pakeis.
Amžinas klausimas: vadu yra gimstama ar tampama? Pirmiausia, turi būti tam tikros savybės: drąsa, mokėjimas “nepavesti” kitų, patikimumas, kantrybė. Pastaroji, mano galva, yra viena svarbiausių savybių. Galima įvardinti ir kitų savybių, kaip, pavyzdžiui, iniciatyvumas. Tik reikia turėti galvoje, kad jeigu kažką sugalvoji, dažniausiai pačiam tai ir teks vykdyti. Jeigu esi vadas, tu negali sėdėti sudėjęs rankų. Nes viskas atsiranda ar “pasidaro” būtent nuo darymo. O jeigu tu sėdi sudėjęs rankas ir ateina metas kažką daryti, tai, matyt, nieko jau ir nebepadarysi. Kitaip tariant, tavo, kaip vadovo, filosofija turi būti tokia, kad tu ruošiesi dienai X ir visada apie tai galvoji. Ne apie tai, “kokį aš čia kietą popierių parašysiu taikos metu”, bet ką aš darysiu, kuomet to reikės. Ar turi informaciją, ką tu turėsi daryti, ar turi reikiamus įgūdžius, ar turi priemonių?
Ir ypač svarbu tikėti tuo, ką darai. Nes jeigu nėra pasitikėjimo tuo, ką darai, mūšis nebus laimėtas.
Toliau — sąžiningumas. Jeigu pavaldiniai pajus, kad yra taikomi dvigubi standartai, toli niekur nenuvažiuosi.
Žinoma, svarbu ir sveikata bei fizinė parengtis. Įsivaizduok, jeigu kuopos ar bataliono vadas negali pabėgti kroso, vesti savo karių atminimo bėgimuose ir t.t., tai nejaugi karo metu jis jau tai sugebės? Nesugebės. Eidamas į kokią nors poziciją, privalai jausti atsakomybę. Nes jeigu esi vadas, turėsi vesti žmones į mūšį.
Toliau — sveikas protas: turi suprasti, ką tu, su tais dalykais, kuriuos turi, gali padaryti. Su tomis priemonėmis, kurias turi savo rankose — kokią ginkluotę bei techniką turi, kad nepražudytum žmonių. Galima juokauti, kad jeigu nori kariauti konvenciškai su Rusijos kariuomene, matyt, arba esi ne viso proto, arba nori pražudyti žmones. Konvenciškai Lietuvai su šarvuota armada kovoti būtų sunku. Su Sąjungininkų pagalba — kas kita, tačiau turime mokėti kautis patys, kol jie ateis. Todėl privalai gerai žinoti, kokias priemones turi (ugnies galia, manevras, rezervas), ir koks tavo padalinys (ką moka, ko nemoka, ką gali žemesni vadai) ir kokios yra priešo galimybės. Prie visų išvardintų savybių pridėčiau ir humoro jausmą. Kai yra labai sunku, reikia nesustoti juokauti — tai tikrai padeda. Taip pat labai svarbu turėti dėkingumo jausmą — labai svarbu atsidėkoti žmonėms už tai, ką jie daro. Jeigu jie dirbo sąžiningai, aukojosi, turi ir padėkos raštą duoti, ir medalį duoti. Vieniems to nereikia, kitiems to labai reikia. Kitiems užtenka paspausti ranką ir nuoširdžiai padėkoti. Ir to visiškai užtenka, nes ateini į tarnybą ne dėl medalių ar kitų blizgučių, tiesiog ne to susirinkome.
Plk. ltn. Linas Idzelis savo pavyzdžiu įkvepia karius / LK Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės nuotr.
Taip pat labai svarbu yra vado karingas būdas ir medžiotojo instinktas, bei kai kariuomenė jam tuo pačiu yra hobis. Matai, kad vadui sudaužyti krumpliai, akis tvinkčioja — paskui tokį juk eisi. Nes lyderystė yra tada, kai tu įsmeigi savo vėliavą, o žmonės pasako: “Mes su tavim, jeigu reikės, ir žūsim”.
Kiek kariui yra svarbi savišvieta? Gal yra kažkas, kaip ir ką karys turėtų mąstyti, skaityti, domėtis?
Krypčių, kuriomis reiktų mąstyti, nėra, ir tai galbūt nebūtų visiškai teisinga. Nors kitose šalyse yra, pavyzdžiui, privalomos literatūros sąrašas, tam, kad tu “užsitaisytum” galvą, paraleliai “užsitaisinėdamas” raumenis. Yra netgi privalomų bei rekomenduojamų filmų sąrašai, taip pat ir knygų — privalomi skaitiniai bei papildomi skaitiniai — tam, kad galvos būtų vienodai “užtaisytos”. Pavyzdžiui, nuvažiavęs į kokią aukštesnę NATO vadavietę ir būdamas aukštesnio lygio vadovas, pavyzdžiui, pulkininkas, tu žinai, ką reikia daryti. Tu žinai kas yra lemiamos sąlygos, efektas, operacinis veiksmas, kaip jį pamatuoti, kada yra matuojama, ką yra pasakęs vienas ar kitas visiems žinomas vadas ir t.t. Labai svarbu, kad tie įgūdžiai būtų daugmaž vienodi tiek pas mus, tiek pas kokį nors ispaną, nes visi esame NATO nariai. Todėl ir yra kuriamos doktrinos, standartai, nors, žinoma, kiekviena kariuomenė turi savas ypatybes. Pavyzdžiui, mano nuomone, britai yra geriausi pasaulio pėstininkai ir to lengvai nenuginčysi. Vokiečiai, sakyčiau, yra geriausi planuotojai: juk karinis vadovavimas (angl. mission command) ir kt. yra nuo vokiečių nusižiūrėti — kalbame apie Clausewitz, Moltke ir t.t. Tie patys britai ir amerikiečiai nuo jų nusižiūrėjo daug doktrininių aspektų. Jų štabo darbo procedūros — lengvos ir suprantamos, ir kiekviename žingsnyje gali paaiškinti, kodėl kažkas yra daroma. Jeigu tu nematai prasmės, kai kažkokį produktą darai, nieko iš to gero neišeina. Buvome kažkada “užsirovę” per pratybas, buvome SOP prisidėję, kad reikia tam tikrą lentelę turėti, tam tikru laiku užpildyti, ir ateina suomių karininkas ir sako: “Ką tu su tais duomenimis darai?” Mes ir sakom, kad parašyta, jog reikia užpildyti lentelę ir neklausinėk čia tokių sudėtingų klausimų. O jis sako: “Jeigu tu niekur nenaudoji tų duomenų, tai velniam tau jų reikia? Kur tu ir ką tu su jais darai? Statistika tau? Magistrinį darbą rašai? Nerašai? Nu tai ir netrukdyk tu čia mūsų su savo nesąmonėmis”.
Toliau, sakyčiau, labai svarbu pedagogika ir vadyba. Tam reikia žiūrėti į danus ar suomius. Ten, pavyzdžiui, gilioji lyderystė (angl. deep leadership), turi labai gerą šūkį: gilioji lyderystė sumažina nedarbingumą (angl. deep leadership reduces sick leave), nes jeigu tu teisingai vadovauji, žmonės neserga. O jeigu vadovauji neteisingai ar esi pasirinkęs neteisingą lyderystės mokyklą, arba tiesiog neteisingai “prisimokęs”, krenta tau žarnos iš burnos, ar trenki į stalą visas pamėlynavęs iš pykčio, na, tai žmonės juk tave tiesiog laikys kvailiu. Tuomet pas tave organizacijoje norisi tiesiog ateiti ir privemti prie durų, nes paprasčiausiai šlykštu dirbti pas tave. Kaip teigė Seneka, turi pasirinkti tokią profesiją, kurioje tau būtų smagu, ir tada nereikės tau nei dienos dirbti likusį gyvenimą. Arba kaip Vaižganto deimančiukų ieškojimas: kiekviename žmoguje reikia rasti deimančiuką. Tam ir yra personalo politika, tam, kad žmogų nukreipti ten, kur jis yra geriausiai panaudojamas. Korepetitorių irgi nereikia samdyti, jeigu tau nesiseka lietuvių kalba, o sekasi matematikoje ir technologijose — tai tikrai tuomet tau ne lietuvių kalbos korepetitoriaus reikia, o būtent to, kas tau sekasi. Ten, kur esi stiprus, dar labiau susistiprink, o tam reikia keisti supratimą ir mokyklas. Pavyzdžiui, pas danus yra trijų lygių transformacijos lyderystė (angl. transformation leadership). Pirmiausia turi būti instruktorius, nes tu mokai savo pavaldinius. Vėliau privalai išmokti tiesiogiai vadovauti žmonėm. Toliau — netiesioginė lyderystė, kuomet vadovauji kitiems vadovams. Ir aukščiausias lygis, kuomet vadovauji organizacijai. Šioje vietoje rekomenduočiau paskaityti prof. Jucevičiaus pamąstymus apie strateginį organizacijų valdymą. Lietuvoje tai seniai taikoma: organizacijos misija, vizija, filosofija, moto, kredo.
O šiaip, pavyzdžiui, logistika ir jos mokykla, žinoma, negali lyginti, bet amerikiečių vienareikšmiškai yra geriausia. Jei iš europiečių, dar prancūzai, nes visada turėjo ekspedicinę kariuomenę. Jeigu neturi ekspedicinių pajėgų ir nevažiuoji į operacijas, tu negali išplėtoti logistikos, tai yra neįmanoma. Yra globalus pasaulis, esame NATO nariai, o tai reiškia, kad vieną dieną tu esi čia, kitą jau, žiūrėk, važiuoji į Iraką. O tam reikia ir ginklus, ir techniką nusigabenti. Ir visada galvoti apie tą gyvenimo ciklą — ne tik priežiūra pasirūpinti, bet ir visu gyvavimo ciklu. Paprastai tariant, pavyzdžiui, nusipirkai programinę įrangą, tai turi susiplanuoti ir pinigus jai palaikyti, atnaujinimus užtikrinti, gal kažkas nenumatyto atsiras, kur reikės dar nupirkti ir t.t. Todėl dabar ne tik karys, bet ir žmogus turi būti velniškai mąslus. Esame kariuomenėje įkūrę tokį karinės minties forumą, kad išmoktume diskutuoti. Ir diskusija nėra tai, kad būtinai turi nuginčyti kažką, tačiau šiaip apsikeisti mintimis, pažvelgti į dalykus iš kito rakurso. Iš asmeninės patirties, kai dirbau NATO vadavietėje: nori pakeisti kokį dokumentą ar jo sakinį, rašai pagrindimą, kodėl nori tai padaryti, kad mokėtum argumentuoti trumpai ir glaustai, kodėl to sieki. Ir dabar diskutuodami turime minutės taisyklę, per kurią turi pasisakyti, tam, kad mokėtum susisteminti savo mintis — ne kažką malti, bet konkrečiai pasakyti. Kad ir to pykčio, kritikos mažiau būtų, išmokti kalbėtis, klausytis ir diskutuoti, išrinkti geriausią mintį. Per vienas pratybas pradėjome juoktis: nuvažiuoji į Švediją, o ten per SweDex yra koks paprastas klausimas narpliojamas tris dienas. Ir tu matai, kad jau antroje dienoje, pradeda jau imti pyktis, kad tiek laiko reikia skirti klausimo diskusijai, visokie klausimai kaip “o gal taip, gal nenumatėme to, o jeigu išlįs rizika”, ir galvoji, kad jau išvis susprogsi, nes reikia rasti kažką apčiuopiamo, o ne maltis kalbose. Pas juos yra taip, kad dėl paprasto klausimo padaroma mažiau, bet geriau. Jie taip “užsitaiso” galvą ir ten nelieka niekam klausimų. Pratybos yra tam, kad jeigu kažko nežinai, mokėtum klausytis ir suprastum, kodėl kiti taip mano, juk yra daugybė nuomonių. Nes planas yra niekas — planas subliukš. Pasirašei vienokį, o jį peržiūrėsi gal po kokių penkerių metų. Svarbiausia yra planavimo ciklas, kad kalbėtume ir diskutuotume, kodėl taip manome. Čia yra esmių esmė. Ir, žinoma, mokėti priimti sprendimą. Jeigu vadas nepriima sprendimo, tai koks ten vadas — kojinė kažkokia.
Kur yra ta linija tarp motyvacijos ir “užsizombinimo”? Ypač turint omenyje kaimynus.
Su tais kaimynais, tas “užsizombinimas” yra labai įdomus. Pagal Levada tyrimus, virš aštuoniasdešimt procentų Rusijos gyventojų žiūri tik rusišką televiziją. Vienas procentas atsidaro kažką kito. Tai, vadinasi, kritinio mąstymo nėra. Berods keturi procentai atsidaro kažką vakarietiško kartą per savaitę. O dviem procentams patinka NATO, tai jie ir kiti, kurie išeina prieš prezidentą, gauna bananų ir tiesiog būna atlupami. Arba yra po žeme ar kalėjime ir taip nuolatos keičiasi rolėmis. Ir žmonės yra nuzombėję, nes nėra kritinio mąstymo ir tai yra baisiausias dalykas. Kritinis mąstymas atsiranda tada, kai tu turi bent kelis šaltinius.
Kalbant apie vadus, kokios disciplinos reikalingos tinkamam supratimui apie tai, ką darai?
O kariuomenėje, kai tu esi jaunas karys, tau kariuomenė ir aukštesni vadai padeda įsisavinti tam tikras disciplinas, tai tu, ką tik baigęs mokyklą, turi jausti “kaifą”, kai gali atsipalaiduoti ir jausti, kaip į tave įpučia žinias. Nes kariuomenė — mokykla, o eilinio užduotis yra praeiti tą mokyklą. Su Antano Maceinos filosofija galiu tik sutikti. Jeigu tu neturi kažkokios vietos, tam tikrų temų ir žinučių pas tave nėra — tai ir vaikštai “neužsitaisęs”, nes kažko tavyje trūksta.
Plk. ltn. Linas Idzelis / LK Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės nuotr.
O vadams velniškai reikia istorijos — nes reikia matyti tendencijas. Jeigu istorija nesidomėsi ir jos neskaitysi, bent kelis šimtmečius atgal, neanalizuosi mūšių iš vienos ir kitos pusės, nesimuliuosi situacijos, nieko gero iš tavęs nebus. Aišku, reikia ir praktinių dalykų. Ypač nevengti pratybų ir nesusirgti. Dar nepaprastai reikia politologijos. Kylant laipsniui, atsiranda daug įvairiausių kursų, seminarų, kur reikia ir pasisakyti, ir diskutuoti, ir prie vakarienės ar priėmimo su vyno taure kažką protingo pasakyti.
Pavyzdžiui, kalbi su britų mėlyno kraujo aviacijos bazės vadu, turi šnekėti ir turi pataikyti, o ne burgzti nesąmones. Labai svarbu domėtis pedagogika ir edukologija, nes tau reikės žmones mokyti. Reikia žinoti Blumo taksonomiją, kad žinotum, ko, kur ir kada reikalauti iš žmonių, taikyti tuos metodus, kad nereikalautum iš žmonių fantastinių dalykų ir suprastum, iki kokio lygio tas žmogus gali ką išmokti, taikyti skirtingus mokymo metodus. Taikyti nuotolinį mokymą, nes žmonės šiais laikais yra velniškai užsiėmę, reikia viską pateikti koncentruotai. Ypatingai šauliai, savanoriai neturi laiko, čia reikia lenkti galvą, kad dar savaitgalį randa laiko ateiti į pratybas. O čia svarbu iš anksto pasakyti pratybų planą, kaip įmanoma anksčiau, kad galėtų susidėlioti. Ir, svarbiausia, to plano nekeisti, kad galėtų planuoti, atostogas pasiimti ar iš darbo atsiprašyti ir žmogiškai sudalyvauti. Dar būtų neblogai, jeigu žmogus pasimokytų ir filosofijos. Nes jeigu tu ne filosofas, nebus karinės minties polėkio ir nemokėsi įdomiai pasisakyti, kai reikės. Jeigu nefilosofuosi, tai kažin ar kažką labai prigalvosi, o tada visada kažką kopijuosii. Ir šitos disciplinos mano požiūriu yra must, kur privalu kiek įmanoma per tai pereiti. Tada gali būti “užsitaisęs” galvą ir motyvuotas, bei nebūti zombis. O jeigu nori tapti vadu, tai jeigu tūkstančio knygų neperskaitei, tai nėra ten ką veikti ir nėra labai apie ką su tavimi šnekėti. Gyvenimas ilgas mokslas, skaityk, pravers.
Žmonės kurie nėra kariai ar šauliai, bet turi motyvacijos ir prie gynybos norėtų prisidėti. Kaip jie tai galėtų padaryti?
Štai čia man ir atrodo šita situacija kiek kitaip. Visad žiūriu tuos tyrimus visokiausius, Rytų studijų centro tyrime čia trisdešimt aštuoni procentai pasisako: ateisiu su ginklu, prof. Ainės Ramonaitės knygoje sakoma, kad penkiasdešimt procentų išvis nežino, ką reikia daryti, aštuoni procentai sako: mes bėgsim, keturiasdešimt du procentai sako: mes prisidėsim prie gynybos, trys kablelis keturi procentai sako, kad su ginklu. Šiaip istorinė patirtis rodo, kad ir nuo prancūzų revoliucijos laikų, jog trys — keturi procentai Tautos priešinasi. Gal tik lenkų Varšuvos sukilimo kontekste skaičius buvo didesnis ir, kiek pamenu, didžiausias pasaulyje, kai kovojo net dešimt — penkiolika procentų populiacijos. Pas mus, jeigu pokaryje buvo du milijonai gyventojų, vadinasi, vienas procentas buvo miške, apie dešimt procentų padėjo.
Panašus procentas buvo ir kitoje pusėje, stribai visokiausi. Reikia suprasti, kad buvo skirtingi leitmotyvai, bei suprasti, kokie tai buvo žmonės. Pas partizanus buvo visokių, buvę policininkai, šauliai, kariai ir karininkai, ir šiaip visokie tarnautojai. Bet pagrindas iš esmės — jėgos struktūrų žmonės. Ir tik po to, kai jau jie žuvo, tada atėjo moksleivis, studentas, mokytojas, inteligentas. Tai dabar turime pasižiūrėti, kiek dabar yra kariuomenės, kiek yra šaulių ir t.t. Jeigu sako, kad ateis ginti, bet neateina ir neužsirašo nei į šaulius, nei į šauktinius, nei į savanorius, neina nei į PKT, nei JKVM’ą, tai, aš galvoju, tokie pasakymai tėra oras, tušti pašnekesiai. Čia susiję su tuo darymu ir tokie pasakymai kai kada būna labai neatsakingi, atsakinėjama neatsakingai į tuos klausimus. Aš nematau to noro. Nes noras yra vidurinė klasė — mes žiūrime į tą jauną žmogų, daugiau mažiau nesužalotą. Vargšas žmogus irgi per daug nenori Tėvynės ginti, tas kuris labai turtingas, irgi to noro nerodo, o ir šiaip tų turčių ar politikų vaikų ne itin kariuomenėje matėme, be kelių žinomesnių pavyzdžių. Dar anksčiau, kai buvau kuopos vadu, šauktiniai iš Vilniaus krašto nelabai net lietuviškai mokėjo, tokie ir susirinkdavo. Tekdavo juos mokyti vakarais. Tačiau tokia buvo ir devynioliktų, ir dvidešimtų metų situacija, kai karininkai net lietuviškai nemokėjo, buvę caro karininkai, daugelis lietuviškai vos vos prašnekėjo. Lenkakalbių buvo daliniai, gudų, tai ta situacija dabar yra tokia, kokia yra. Jeigu esi Lietuvos respublikos pilietis, turi kažkuo prisidėti, nebūtinai su ginklu rankose. Kuo gali pilietis prisidėti, tai remontuoti techniką, padėti logistiškai. Tas pasakymas, kad vienas kovoja, o dešimt remia, ne iš piršto laužtas skaičius. Ir Ukrainoje dabar yra lygiai tas pats. Reikia ir prisidėti prie maisto, informacijos rinkimo, būti pasiuntiniais, slėpti atsargas ir kitką. Ypatingai svarbu — medicinos personalas, slaugymas, pirmoji pagalba. Pagrindų pagrindas, ką tokie žmonės gali pradėti mokytis. Nes tai daryti reikės pogrindyje, ir eilinis veterinaras bus tavo išsvajotas chirurgas, kuris tau dantį trauks pirmą kartą gyvenime, nes prieš tai du kartus bus šuniui jį traukęs. Tačiau ką daryti — to ir užteks. Dabartinis išmanusis telefonas, matyt, dabar daugiausiai pridėtinės vertės turintis dalykas, kai nufilmavai ir keli tiesiai į viešą erdvę, kad pasaulis pamatytų, kad esame užpulti, kad kaip galima greičiau sureaguotų, sukurti CNN efektą, kad sprendimų priėmėjai pamatytų, kas čia dedasi, priimtų penktą straipsnį ir sukurtų visuomenės nuomonę apie tai. Puikiai matome, kad ne visa Europa yra šimtu procentų už mus. Daug visokių raudonų ir kitokių, pasižiūri, kaip balsuoja ir darosi baisu. Kitose šalyse žmonės radikalėja. Keisti dalykai pasaulyje darosi, reikia labai rimtai ruoštis. Svarbiausia mažoje tautoje suvokti, kad viskas yra visų reikalas. Nebus taip, kad kažko lauksime ir kažkas ateis, turi pats imtis iniciatyvos ir daryti, nes reikia suprasti, jog mūsų čia yra sauja per visą Tėvynę brangią. O dar reikia įvertinti ir žmogiškąjį faktorių — šeimos, vaikai, žmonos. Nepaisant to, kas yra dabar, gal žiūrėk kovojant jau ir visai kiti žmonės atsiras tame tavo rate.
Gal dalis nenori jungtis prie ginklo struktūrų, gal nepasitiki, gal net ir tokių yra, kur galvoja, va, 1940-aisiais metais susimovė, vėliau bandė išpirkti kaltę pokaryje, ir tokių yra. Kiti gal sako, kad ai, Rusijos vis tiek gi nenugalėsi, neverta prasidėti, bet reikia suprasti, kad esame NATO nariai, tam ir stojome į NATO, kad būtume to stipriausio pasaulyje klubo nariai. Ir puikiai žinome, kad jeigu orda užpuls, jie bus gerokai apdaužyti ir geruoju tai jiems nesibaigs. Tačiau gynyba, pirmiausia, yra mūsų rūpestis, ir nei britas, nei amerikietis nenorės ateiti į pagalbą, jeigu pats nekovosi.
Ką galėtumėt palinkėti?
Reikia suvokti, kad labai stipriai keičiasi kartos, labai stipriai keičiasi mąstymas. Aš galiu palinkėti drąsos.
Vienas amerikiečių profesorius, kurį nupirko japonai, parašė keturioliką dėsnių. Ir ten buvo trys pagrindiniai dalykai: pirmas dalykas — efektyvi edukacinė sistema. Ką tu bedarytum, kokią tu veiklą bevykdytum, ir net jeigu niekas tavęs nesiunčia tobulintis, mokykis pats. Iš tų žmonių, kas kurs verslus ar vadovaus organizacijoms, pagalvokite, kaip jūs jį paruošite. Nuo pačio žemiausio, iki pačio aukščiausio, kaip juos “užtaisysite”. Nes žmogus yra psichofizinis dalykas, reikia ne tik raumenį “užtaisyti”, reikia ir galvą. Antras dalykas — drąsa. Nebijoti rizikuoti. Bijosi rizikuoti, nieko ir nebus. Be rizikos neįmanoma nieko pasiekti. Tam vadai ir yra, kad priimtų tą riziką. O trečias dalykas — tobulink produktą. Tai gali būti bet kas, ką tu darai savo veikloje: ar rašai kokį dokumentą, ar kuri kažką, ką bedarai, visada tobulink ir tobulink, nes visada reikia judėti pirmyn ir tobulėti. Svarbu nesustabarėti, turi kartu eiti su pasaulio tobulėjimu koja kojon. Iškrisi iš to, viskas, traukinys mindžikuojančių nelaukia.
