Lietuvos Kariuomenės KASP snaiperis, veikiantis kartu su JAV specialiųjų operacijų pajėgomis, stebi priešo pozicijas per naktinę žvalgybos misiją Jungtiniame tarptautiniame pasirengimo centre Hohenfels mieste, Vokietijoje, 2018 sausį per pratybas #AlliedSpirit VIII / US Spec Ops Europe nuotr.
Tęsiame draugystę su mūsų bendraminčiais Lietuvoje – Locked N’ Loaded partizanais. Publikuojame Locked N’ Loaded straipsnį paneigiantį mitą, kad šiuolaikiniame kare laimima tik išmaniaisiais ginklais. Straipsnis pirmą kartą publikuotas Locked N’ Loaded bloge.
Žmonės nenustoja stebinti. Na, visokie vatnikai ar girniai tai iš tikrųjų nebestebina. Jie turi savo iškreiptą pasaulio suvokimą apie gynybą – „niekas jūsų čia nepuls, jus sulygins su žeme“ kuo puikiausia telpa jų galvose ir burnose.
Pirmiausia ima stebinti kai kurie Lietuvos kariai, ypač jauni. Pirmą kartą pasistatę pastogę (palapinsiaustė ištempta gumomis/virvėmis) klapsi savo išmintingomis akytėmis ir jau atrodo, kad mato, kaip į jų šitą pastogę parskrenda visas Rusijos arsenalas. Ir jie tarsi klausia: „ar čia taip mes kariausime?”. Arba šimtąjį kartą kartodami judu-dengiu, tarp savęs šnibždasi „nesąmonė, negi mes čia taip kariausime, juk ne Antras pasaulinis.”
Pradėkime nuo pradžių. O atsakykite man, kas pėstininkui pasikeitė nuo Antrojo pasaulinio karo? Jam poilsio lauko sąlygomis nebereikia? Jis nemiegos, kol konteinerio su lova neatveš? Kulkos skridimo trajektorija kažkaip pasikeitė, ar sviedinio skeveldros kažkaip kitaip įmantriai lekia į šonus? Taip, ginkluotė tobulėja, tačiau žemiausiame lygyje kario veiksmai mūšio lauke skiriasi nedaug. Pasižiūrėkime į paskutinius karus, kuriuose dalyvavo sąjungininkai. Judu-dengiu Afganistano kalnuose ir Irako miestuose varo, o ilsėtis kartais tenka savo pačių išraustose duobėse. Vis dar svarbu palaikyti atstumus, nurodyti taikinius, priimti priedangą, koncentruoti ugnį, dengti, judėti. Jus, mielieji, to ir moko. Tai yra baziniai dalykai, kuriuos turi mokėti kiekvienas karys, o per 9 mėnesius iš žmogaus padaryti super kario neįmanoma. Galima tik įsriegti svarbiausius principus ir įgūdžius, kuriuos vėliau galima tobulinti. Čia kaip vairavimas. Pirmini devyni mėnesiai – tai kaip vairavimas aikštelėje. Taip, jus išleis „į miestą” kartu su instruktoriumi, girs, kad jūs šauniai varot, bet kol normaliai nevažiuosite aikštelėje, vienų į miestą jūsų niekas neišleis. Taip ir čia. O dar atsiranda gudročių, kurie aikštelėje visus stulpelius daužo, bet senam pirdylnikui vairuotojui aiškina, kad ne taip vairuoti reikia.
Būna dar smagiau. Tenka pabendrauti su protingais, išsilavinusiais, nuoširdžiai Tėvyne besirūpinančiais žmonėmis. Ir stebinti ima būtent jie.
„Na dabar viskas ant technologijų pastatyta. Raketos, dronai. Ir išvis – hakeriai gi nulaužt viską gali. Ką jau kalbėt apie propagandą. Ką su tuo savo šautuvu padarysi? Ne ten mes pinigus metam. Į modernias technologijas, išmanius ginklus reikia investuoti. Ypač dronus.“
Tokių kalbų pasiklausius atrodo, kad reikia kažkur greitai greitai prastumti visus G-36, FN MAG‘us, FN SCAR‘us, minosvaidžius, Panzerhaubicas, Boxerius, NASAMS ir skubiai strimgalviais užsipirkti kieto softo, prispausdinti knygų apie Lietuvos istoriją, ir kiek tik įmanoma dronų. Ir tada – ramybė ir atgrasymas.
Jau rašėme – ruoštis atgrasymui yra klaida. Joks, kartojame, joks LK ginkluotės ar įrangos modernumas neatgrasys priešo pulti Lietuvos. Tai gali turėti įtakos jo skaičiavimus, ko reiktų pradedant puolimo operacijas mūsų šalyje, tačiau priimto sprendimo nepakeis. Politiškai tvirtas NATO, branduolinis atgrasymas ir gynyba, JAV karinis aktyvumas Europoje ir ypač mūsų regione, stiprus kaimynų bendradarbiavimas karinėje srityje – tai yra tikrasis atgrasymas. LK ruošimasis karui (o ne savaiminis pajėgumų kūrimas ar ginkluotės įsigijimai) yra šio atgrasymo dalis.
Bet grįžkime prie karo. Tad koks gi jis? Ar tikrai jis esmingai yra naujas, verčiantis mus būti protingesniais už penktoką ir ieškoti „išmanių“ būdų kariauti kitaip? Peržvelkime esminius bet kokio karo tikslus.
Paveikti priešo valią priešintis. Tai pagrįstai įvardijamas kaip vienas svarbesnių karo tikslų. Dažniausiai po šiais žodžiais turima omenyje priešo propaganda, „minkštoji galia“, informacinės ir psichologinės operacijos. Šiais įrankiais priešas siekia priversti mus prarasti tikėjimą pasipriešinimo tikslingumu, suabejoti mūsų pajėgumu, sąjungininkais, vadovybe, įkalti pleištą tarp mūsų. Tiesa, realybėje sąrašas gerokai platesnis. Priešas mūsų valią ir gebėjimus priešintis silpnins kibernetinėmis atakomis (pažeisti mūsų infrastruktūrą, sustiprinti savo informacinius ginklus), naudos ekonomines-energetines priemones (blokada, prekių boikotas, „netikėtas“ dujų vamzdžių gedimas), trikdys politinį gyvenimą (priešiškų politinių jėgų kūrimas, politikų papirkinėjimas/šantažas, protestų provokavimas), vykdys provokacijas (apšaudymai, žudymai, sabotažas). Visa tai mes dabar vadiname „hibridinio karo“ terminu. Tačiau kas jame naujo? Apie būtinybę pirmiausia pakirsti priešo valią priešintis rašė Sun Tzu V a. prieš Kristų. Šią taktiką žmonija naudojo nuo pirmo susidūrimo akmenimis iki šių dienų. SSRS KGB tokios priemonės vadintos „aktyviosiomis priemonėmis“, o Lietuva jau visa jėga jas patyrė 1990-1993 m. Keičiasi tik šių priemonių paletė, tačiau ne pats principas.
Sakysite, bet juk dabar šių priemonių lygis toks, kad net ir karo nebereikia – galima valstybę nuotoliniu būdu užvaldyti. Kitaip sakant – kam mums visa ta geležis, į kitus dalykus investuoti reikia. Hmm. Na, o dabar, mielieji, apsižvalgykime ir pasakykime – ar mūsų potencialūs oponentai atsisakė geležies? Nereikia būti dideliu karybos analitiku, kad suprastum: Rusija sparčiai vysto savo ginkluotąsias pajėgas. Klausimas: kam? Jei jau jie tokie „kieti“ hibridiniame kare, tai kam jie švaisto savo resursus? Atsakymas paprastas – „aktyviosios priemonės“ neleidžia įgyvendinti tikslų, jos tik kuria palankias sąlygas tolesniems etapams. Kitais žodžiais tariant, „švelniomis“ priemonėmis galima tik iš dalies kontroliuoti kitą valstybę, tačiau visiško užvaldymo priešas pasiekti negali. Pavyzdys? Na, pažvelkime į 1990 -1991 m. Lietuvą. SSRS tuo metu taikė visą spektrą anksčiau minėtų priemonių, tačiau mes vis tiek paskelbėme nepriklausomybę. Nepadėjo net ribotas ginkluotos jėgos panaudojimas (1991 m. sausio mėn.), kitas kelias – karinės mašinos užsukimas pilna jėga, tačiau, ačiū Dievui, raudonskūriai tam nesiryžo. Kitas pavyzdys – Ukraina. Turbūt nedaug kas ginčysis, kad šioje šalyje Rusijos „aktyviosios priemonės“ veikė (ir veikia itin aktyviai). Tačiau to nepakako ir Rusija 2014 m. įsiveržė į Ukrainą su ginkluota jėga.
Atkirsti nuo resursų. Kare siekiama sunaikinti oponento galimybes naudotis ir papildyti įvairius resursus – žmogiškuosius (vadovybė, karinis personalas, mobilizacinis resursas, valstybės gyvavimui svarbūs specialistai) ir materialinius (šaudmenys, įranga, maistas, vanduo, energetiniai resursai, komunikacijos priemonės ir pan.). Šiems tikslams pirmiausia naudojama ginkluotė. Per amžius ji neabejotinai kito. Nuo iečių perėjome prie parako, visos šios grandinės viršuje – branduolinis ginklas. Tačiau tikslas atkirsti priešą nuo resursų lieka nepakitęs ir po tūkstančio metų. Tiesa, naujos technologijos ar technologinis pranašumas praplečia taikomų priemonių spektrą, įgalina greičiau, efektyviau su mažesnėmis sąnaudomis naikinti priešą. Tačiau ar įmanoma viską mesti, ir greitai persimesti prie „trendinių“ kovojimo būdų?
Tūzų, kaip ir pinigų, yra tiek, kiek jų yra. Tas pats liečia ir išmanią, galingą ginkluotę. Ja nesišvaistoma, kai tai nebūtina. Kiekviena pusė siekia ją panaudoti tada, kai tai bus reikalinga. Tad tikėtis, kad mūsų besiginantis batalionas bus uždaužytas strateginėmis balistinėmis raketomis neverta. Tuo pačiu reikia suprasti, kad ir mūsų, ir sąjungininkų išmanios karybos technologijos negalės būti naudojamos bet kur ir bet kada. O ten, kur negalėsime naudoti „trendinių“ dalykų, reikės kai ko paprastesnio.
Per naktį pakeisti turimą arsenalą į super modernius „žaisliukus“ neįmanoma. Ir problema – ne tik gamyba ir įsigijimai. Reikia rasti operacinius ir taktinius sprendimus, kaip ta nauja technologija pakeis ankstesnes iki tol puikiai veikusias priemones. Pavyzdžiui, dronai. Diskusijos apie juos šiuo metu primena pasaką apie Drakulą ir jį galinčią sunaikinti „sidabrinę kulką“. Prisiminkime neseniai praūžusį karą Karabache. Kodėl dronai dėmesio centre – todėl, kad praktiškai nebaudžiami daužė jiems priskirtus taikinius. Tačiau ar jų buvo tiek, kad galėjo nulemti viso karo baigtį? Ne, kadangi artilerija (salvinė ir vamzdinė) bendrame karo paveiksle suvaidino ne mažesnį vaidmenį nei dronai. Jei azerai būtų nusprendę čia ir dabar atsisakyti „atgyvenų“, ką jie būtų pasiekę vienais dronais?
Laimi tas, kuris naudoja įvairesnes priemones ir taktiką. Jei turėsime vieną, žiauriai gerą, puikiai į pajėgas integruotą priemonę (pvz. dronus), tuomet oponentas žinos, ko iš mūsų laukti ir greitai technologiniais ir taktiniais sprendimais mūsų tariamą pranašumą sugriaus. Jei turėsime aibę priemonių (dronai, artilerija, reidai, kontrpuolimas ir pan.), tuomet pagal situaciją galėsime priešui sukurti netikėtumo efektą ir pasiekti geresnių rezultatų.
Čia pagrįstai galite pasakyti, kad, pvz., kibernetinėmis priemonėmis šioje srityje galima padaryti labai daug. Perimti energetinių resursų valdymą, sutrikdyti vadovavimą ir valdymą, ryšius ir kt., vykdyti sabotažo aktus ir t.t. Tas yra visiška tiesa. Tai papildomas, pavojingas įrankis, tačiau jis jokiu būdu ne vienintelis. Juo galima sukelti strategines problemas, tačiau jei oponentas veiks tik juo – atsidurs pirmoje dalyje aprašytoje situacijoje. Poveikis padarytas, tačiau jo iki galo išnaudoti negali. Pirmiausia todėl, kad tokio pažeidimo atveju paveikta šalis dės visas pastangas, kad atkurtų turėtą pajėgumą. Jei nebus kitų poveikio priemonių – anksčiau ar vėliau ji tai padarys. Be to, ne visi resursai yra pririšti prie elektroninių priemonių, o artėjant ar įvykus ginkluotam užpuolimui tai bus siekiama dar labiau mažinti.
Atimti manevro laisvę. Jei priešas turi valią priešintis, turi tam resursų, tačiau yra fiksuotas labai konkrečioje vietovėje ir neturi galimybės iš ten pasitraukti (kontratakuoti, taktiškai atsitraukti, persigrupuoti) – tai jau yra be 5 minučių pergalė. Tokiomis sąlygomis jis yra taškinis taikinys, ir jau puolanti pusė turi iniciatyvą savo rankose. Todėl vienas iš sėkmės kare faktorių – priešo mobilumo sutrikdymas. Tai galima daryti keliais būdais:
Kelių ar dėkingos judėjimui vietovės naikinimas. Tiltų sprogdinimas, kelių minavimas, užvartos ir pan. – tai svarbus taktinis elementas, tačiau jį reikia rinktis labai atsakingai. Gal mums ar mūsų sąjungininkams tas tiltas po savaitės bus labai reikalingas? Kad nepridaryti nesąmonių, itin svarbus yra tikslus situacijos vertinimas – ar jau pasiekta ta kritinė riba, kai reikia naikinti, ar ne? Ir gerai, jei spėjome laiku priimti sprendimą sprogdinti ir priešą sustabdėme. O kas, jei pavėlavome? Galima bandyti naikinti taikinį artilerijos ugnimi ar siųsti diversantus, bet tai nebūtinai gali baigtis gerai. Čia gali pasitarnauti tie patys dronai. Sunaikinti tiltą, per kurį jau prasmuko priešo BTG, bet anoje tilto pusėje liko visa jo tiekimo kolona – neblogas krikščioniškas darbas.
Priešo kovinės ir logistinės technikos naikinimas. Tuo atveju visomis turimomis priemonėmis siekiama išmušti priešo kovinę techniką, kad šis negalėtų ugnimi ir manevru mums primesti savo kovos būdo tose vietose, kur jam tai yra palanku. Žinoma, sunku pasiekti 100 proc. efektą, kuomet šarvuota technika nustoja egzistuoti kaip faktorius. Tačiau tikslingas targetingas sukelia atgrasymo faktorių, kai priešas ima vengti drąsiai naudoti šarvuotą techniką, nes gali jos netekti. Čia, šalia kitų priemonių, puikiai pasitarnauja, pavyzdžiui, koviniai dronai. Karo Kalnų Karabache metu Armėnija turėjo labai menkus pajėgumus kovoti su jų šarvuotą techniką atakuojančiais dronais.
Gyvybiškai svarbios ir lemiamos vietovės kontrolė. Jei ankstesniuose dviejuose būduose modernios technologijos turi lemiamą reikšmę, tai šiuo atveju jos gali tik paremti piktą ir purviną pėstininką. Naikinant transporto infrastruktūrą pasieksime ribotą sėkmę (arba net pakenksime patys sau). Pasiekti 100 proc. priešo technikos sunaikinimą neįmanoma (ir netekęs ženklių pajėgų gali pajėgas sukoncentruoti į vieną tašką, vykdyti reidus, pėstininkų operacijas). Tad patikimiausias kelias atimti iš priešo manevro laisvę – patiems užimti gyvybiškai svarbią ir lemiamą vietovę ir taip užspausti oponentą. Jis savo ruožtu stengsis padaryti tą patį mūsų atžvilgiu. Tokius veiksmus galima atlikti tik senuoju būdu – tankai, šarvuočiai, pėstininkai. Kai jie 24/7 kontroliuoja teritoriją, tuomet priešas jos 100 proc. neturi. Siekiant ją atsiimti, jam reikės pralieti daug kraujo. Jis gali pabandyti viską sudaužyti artilerija, aviacija, dronais ir pan., tačiau kol ten neįžengė pėstininkas – ši vietovė nekontroliuojama. Tai reiškia, kad po valandos ar dienos čia vėl gali pasirodyti oponentas. Verta atsakyti į klausimą: ar be artilerijos, sausumos pajėgų azerai būtų pasiekę tą rezultatą, kurį turi dabar? Nebūtų, kadangi tikslas buvo užimti teritoriją, o kaip tų ją užimsi tik su puikiais, išmaniais dronais? Jie gi amžinai kabėti negali. Be to, tai nėra Mordoro akis, kuri mato viską ir visada. Prasmuks žvalgybinė grupė, užves artileriją ir ar galėsime sakyti, kad kontroliuojame teritoriją? Tas pats su minų laukais. Kokios modernios ir protingos minos bebūtų, jos (kaip ir kiekviena inžinerinė užtvara) turi būti stebima. Galima sakyti, kad įmontuosime kameras, per kurias ir stebėsime — kam tie žmonės? Tai, pvz., ukrainiečiai daro kovodami prieš Rusiją Rytų Ukrainoje. Tačiau reikia pastebėti, kad tokia priemonė pasiteisina nebent kaip niekieno žemės stebėjimo ir trumpalaikio priešo sulaikymo priemonė. Čia pat yra ir tikros pozicijos su tikrais kariais ir technika, kurie pasirengę atremti puolimą.
Kitais žodžiais tariant, išmanios technologijos praplečia kariavimo galimybes, bet jokiu būdu nepakeičia to, kas jau veikė anksčiau — pėstininko, šarvo, artilerijos. Be to, galima kariauti karą, turintį ribotus tikslus (pvz. 1999 m. Kosovas), tačiau karinę pergalę taip pasiekti yra sunku. Galima bandyti turėti daugybę tokių distancinių operacijų ir taip bandyti išsekinti oponentą. Tačiau ne variantas, kad jis lauks, kol jis iki mirties bus daužomas iš oro (PLG priemonių įsigijimas, sąjungininkų aktyvavimas). Sausumos operacijos vis dar yra karinės kampanijos sėkmės įtvirtintojos (1991 m. Irakas, 2001 m. Afganistanas, 2003 m. Irakas, 2014 m. Ukraina, 2020 m. Kalnų Karabachas).
