Tarp šios vasaros renginių Kijeve, nepelnytai nepastebėta gatvės paroda „Lendlizas – pergalės ginklas. Apie ką nutyli sovietinė propaganda“.
Parodos atidarymas, kuriame dalyvavo autoriai ir visuomenės veikėjai, įvyko Kijevo Kontraktovos aikštėje birželio 22 d., minint 80-ąsias Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžios metines. Organizatoriai patikino, kad parodą bus galima apžiūrėti iki rudens.
20 ekspozicijos stendų pasakoja, kaip Vakarų sąjungininkai antihitlerinėje koalicijoje, visų pirma JAV, tiekė viską (“Lendlizas“), ko reikia Raudonajai armijai sėkmingai kovoti su naciais. Ekspozicijos autoriai akcentavo keletą svarbių momentų.
Pirma, Sovietų Sąjunga vargu ar nusipelnė moralinės, materialinės ir karinės Vakarų paramos po dvejus metus trukusio glaudaus Stalino ir Hitlerio bendradarbiavimo. Prasidėjus karui 1939-ųjų rudenį, Didžioji Britanija bandė išvarginti Vokietijos agresorių jūrų ekonomine blokada. Tai pasiteisino Pirmojo pasaulinio karo metu. Tačiau dabar komunistai labai padėjo vokiečiams, aprūpindami juos viskuo, ko reikia, norint užkariauti Europą. Pasiskaitykite apie strateginių išteklių tiekimo apimtis iš Sovietų Sąjungos į Trečiąjį Reichą.
Antra, Raudonosios armijos pralaimėjimas Vermachtui 1941 m. buvo toks didžiulis ir sukrečiantis, tad buvo mažai galimybių pasipriešinti be skubios Vakarų paramos. Prieš karą Raudonoji armija buvo gerai ginkluota, tačiau atsitraukimo metu ji prarado beveik viską: tankus, lėktuvus, sandėlius. Gamyklos, evakuotos į užnugarį, ne iš karto sugebėjo pradėti dirbti. 1942 m. vasario mėn. Vakarų fronto vadas Georgijus Žukovas pranešė Stalinui, kad vienam pabūklui liko tik 1-2 sviediniai. Taigi, lendlizas išgelbėjo pačiu kritiškiausiu karo momentu.
Trečia, Vakarų pagalba nebuvo „verslu“ ar „komercine“ partneryste, kaip dabar vaizduoja Rusijos propaganda. Sąjungininkai nieko neuždirbo, jie tik aukojo. Jie davė sovietų kariams tai, ko jiems patiems tuo metu trūko. 25% viso JAV pagamintos kiaulienos kiekio buvo išsiųsta į SSSR. Amerikos kariuomenei liko tik 14 proc. Visa tai buvo transportuojama labai rizikuojant gyvybėmis. Parodoje galite perskaityti, kaip Stalinas derėjosi, reikalaudamas daugiau, nei sugebėjo jam duoti amerikiečiai ir britai. Taip pat skaitykite apie konvojaus PQ-17 tragediją, kuris pražuvo lediniuose Arkties vandenyno vandenyse, bandydamas pristatyti ginklus raudonajam sąjungininkui.
Ketvirta, lendlizas pašalino kritiškiausias sovietinės pramonės gamybos spragas. Didžioji dalis to, ką pristatė amerikiečiai, iš viso nebuvo gaminama SSSR. Tai ne tik „Willis“ visureigiai, „Studebaker“ sunkvežimiai ar legendiniai „Airacobra“ naikintuvai. Pavyzdžiui, lendliziniai vaistai ir ryšio priemonės tenkino 80% visų sovietų poreikių. Iki 1945 m. rugsėjo mėn. Sovietų Sąjunga gavo milijonus tonų maisto produktų. Jų pakako pamaitinti visą Raudonąją armiją 4,5 metų. Prašyme pristatyti 1943 m. liepos mėn. maisto produktai pakeitė metalus ir net tam tikrus ginklų tipus.
Penkta, kaip Sovietų Sąjunga, taip ir Rusijos Federacija, absoliučiai neparodė jokio dėkingumo. Vakarų pagalbos mastas buvo nuslėptas ir sumažintas. Buvo bandoma lendlizą anekdotiškai prilyginti Mongolijos pagalbai. Sąjungininkų indėlis buvo nuvertinamas, o jų aukos buvo ignoruojamos. Be to, Maskva įžūliai naudoja vadinamąją antifašistinę retoriką prieš demokratines ES ir NATO šalis. Didelis kontrastas šiame kontekste yra Ukrainoje įsigalėjusi nauja tradicija švęsti pergalę prieš nacizmą. Su ramia pagarba visoms karo aukoms, pagarba sąjungininkams ir jų indėliui.
Galiausiai paroda atskleidžia, kad lendlizo dvasia ir tradicija tęsiasi ir šiandien. Šį kartą kalbame apie nuoširdžią Vakarų pagalbą Ukrainai priešinantis Rusijos agresijai.
Keletas žodžių apie autorius. Iniciatorė, ideologė ir pagrindinė kūrėja buvo Valentina Ochlopkova, visuomeninės organizacijos „Teisingumo korpusas“ valdybos pirmininkė. Rinkdama medžiagą, ji kelias savaites praleido G.S. Pšenično vardo Centriniame valstybiniame kinofotofono archyve, užmezgė ryšius su Vakarų tyrėjais, keliavo į skirtingus miestus fotografuoti artefaktų. Ji apgalvojo parodos struktūrą ir parengė tekstų projektus.
Ukrainos nacionalinės atminties institutas teikė didelę ir techninę pagalbą. Jo darbuotojas Maksimas Majorovas parengė keletą įvadinių ir baigiamųjų stendų. Pati ekspozicija buvo įrengta ant instituto parodų konstrukcijų. Ukrainos nacionalinės atminties institutas taip pat prisidėjo prie viešo pristatymo organizavimo.
Pagrindinis karinių-istorinių klausimų specialistas autorių grupėje buvo Ukrainos nacionalinio gynybos universiteto Karų istorijos ir karo meno katedros docentas Rostislavas Piliavecas. Jo dėka kiti autoriai galėjo būti ramūs dėl kiekybinių rodiklių tikslumo, techninės terminijos ir panašiai.
Patrauklus parodos vizualinis dizainas yra dizainerio Patrick‘o Cassanelli iš Charkovo nuopelnas. Jis įdėjo daug darbo, ypač į šarvuotų transporto priemonių, automobilių, orlaivių, laivų, šaulių ginklų profilių kūrimą. Tai žymiai padidino meninį rafinuotumą ir originalumą.
Didžioji dalis parodos darbų buvo atliekama savanorių ir partnerystės pagrindu. Nepaisant to, plakatų spausdinimas ir kitos techninės užduotys pareikalavo materialinių išlaidų. Dėl rėmimo Valentina Ochlopkova kreipėsi į Joną Ohman iš Lietuvos, kurio organizacija „Blue and Yellow“ nuo 2014 metų aktyviai padeda Ukrainos gynėjams priešakinėse linijose. Kaip tik tuo metu vyko Donbase situacijos paaštrėjimas, o visi „Blue and Yellow“ ištekliai buvo skirti palaikyti Ukrainos žvalgybos ir kovos su snaiperiais grupes fronte. Nepaisant sunkios padėties, savanoriai iš Lietuvos nusprendė paremti iniciatyvą. Už jų lėšas buvo galima padengti minimalias dizainerio išlaidas, o Kijevo spaustuvė „ALT“ pagamino reklaminius skydus praktiškai už savikainą.
Kodėl ši paroda tokia svarbi?
Nes tiesa apie lendlizą yra vakcina nuo sovietų ir Rusijos antivakarietiškos propagandos, nuo pergalės psichozės viruso, kuris Rusijoje įgavo pandemijos pavidalą ir nuolat grasina užkrėsti sveikas demokratines visuomenes. Lendlizas yra istorija apie tarptautinį bendradarbiavimą, apie pastangų sujungimą siekiant bendro tikslo. Tai dosnumo ir dėkingumo pamoka. Esame dėkingi mūsų Vakarų sąjungininkams ir tikime, kad bendromis pastangomis Putino Reichas negarbingai pralaimės karą, kurį jis pats pradėjo.
