Straipsnio autoriai Maria Snegovaya, Denis Volkov, Stepan Goncharov. Straipsnis publikuotas portale Foreign Policy ir perspausdintas portale Delfi.lt
Koronaviruso pandemija problemų pridarė visame pasaulyje, tačiau, regis, Rusiją ji gali paliesti itin skaudžiai ir veikiausiai iškels naujų sudėtingų iššūkių šalies prezidentui Vladimirui Putinui. Naujo tyrimo, kurį atliko nepriklausoma tyrimų organizacija „Levada Center“, rezultatai rodo, kad pandemijos sukurtos sąlygos rimtai pakenkė Kremliaus galimybėms užtikrinti ekonominį augimą ir visuomenės gerovę – dviem pagrindinėms istorinėms V. Putino stabilumo atramoms. Šiuos faktus sudėjus drauge su kitomis ilgalaikėmis tendencijomis, pavyzdžiui, augančia pilietinių teisių svarba ir urbanizacija, iškyla stebėtinai niūrus vaizdas, supantis pastaruosius 20 metų Rusiją valdžiusį žmogų.
Nuo pat šio amžiaus pradžios V. Putinas paramos sėmėsi iš dviejų pagrindinių šaltinių. Pirma, prižadėjęs spartų ekonomikos augimą, Kremlius laimėjo viduriniosios klasės profesionalų prielankumą. Antra, Kremliui pavyko pritraukti mažesnes pajamas gaunančių socialinių grupių, įskaitant viešojo sektoriaus darbuotojus ir pensininkus, paramą. Šių grupių atstovai dažniausiai yra priklausomi nuo valstybės paramos ir jaučia nostalgiją Sovietų Sąjungos laikotarpiui. Jų paramą užsitikrinti pavyko pasitelkus populistinių pažadų ir didžiosios galybės retorikos derinį. Istoriškai rusai yra linkę teikti prioritetą valstybės galimybėms suteikti socialines, o ne pilietines teises. Tai yra paternalistės orientacijos, būdingos su komunistiniu palikimu besidorojančioms visuomenėms, atspindys, puikiausiai radęs vietą platesnėje V. Putino strategijoje.
Per pastaruosius 20 metų didžiausią smūgį iš šių remiančių grupių sistema patyrė po 2008 m. finansų krizės. Po šios krizės prasidėjęs ekonominis sąstingis nulėmė žymų paramos vyriausybei sumažėjimą, o to kulminacija tapo visą šalį apėmusių protestų, prasidėjusių 2011 m., virtinė. Viską vainikavo dramatiška proputiniškos partijos „Vieningoji Rusija“ nesėkmė tų metų Dūmos rinkimuose. Nors 2013 m. V. Putino reitingai ir toliau menko, Kremliui 2014 m. po Krymo okupacijos ir atplėšimo nuo Ukrainos pavyko laikinai apversti šią tendenciją. Krymo aneksija paskatino patriotinį ir nacionalistinį susitelkimą. Šis poveikis tęsėsi apie dvejus su puse metų. Tačiau maždaug 2017 m. ir vėl sugrįžo lėtas paramos V. Putinui tirpimas.
Šiuo metu siaučianti pandemija veikiausiai suduos dar smarkesnį smūgį Rusijai nei 2008-ųjų finansų krizė. Visų pirma, staigus naftos kainų kritimas drauge su beveik visišku ekonominės veiklos sustabdymu sukels ilgalaikę struktūrinę žalą ekonomikai. Lyginant 2020 m. gegužės ir 2019 m. spalio duomenis, dvigubai daugiau rusų pranešė apie vėluojamus išmokėti atlyginimus, jų sumažinimą ar atleidimą iš darbo. Tai paskatino didžiausią rusų šalies ekonominės būklės vertinimo smukimą nuo 2008 m. krizės. Iki kovo mėnesio, dar prieš tai, kai dauguma Rusijos regionų įvedė socialinio atstumo laikymosi priemones, „Levada Center“ užfiksavo, kad vartotojų požiūrio indeksas sumažėjo 20 punktų.
Tačiau šiemet situacija atrodo dar prastesnė nei 2008 metais. Pavyzdžiui, pasitikėjimo prezidentu V. Putinu reitingas, matuojamas prašant rusų įvardinti lyderius, kuriais jie pasitiki, smuktelėjo nuo 35 proc. sausį iki 25 proc. gegužę. Per 20 stebėjimo metų šis rodiklis niekada nebuvo nusmukęs taip smarkiai, o iki šiol žemiausią tašką – 30 proc. – jis buvo pasiekęs 2013 m. Kitas rodiklis – pritarimo V. Putino veiklai reitingas – dabar taip pat pasiekė istorines žemumas: 59 proc.
Kol kas dabartinė Rusijos ekonominė situacija gali būti lyginama su 2008 m. padėtimi. Tačiau ankstesnės krizės ištikdavo tada, kai parama V. Putinui būdavo pasiekusi piką. 2008-aisiais, dar prieš finansų krizę, V. Putino reitingai po kelerius metus trukusio ekonominio augimo šovė į aukštumas. Kitą ekonominę krizę 2014 m. pabaigoje subalansavo naujienos apie V. Putino aneksuotą Krymą. Po to visuomenės parama prezidentui pasiekė rekordines aukštumas.
2020 metai yra unikalūs tuo, kad dar iki pandemijos pradžios gyventojų parama V. Putinui jau ir taip mažėjo kelerius metus iš eilės po nepopuliaraus sprendimo padidinti pensinį amžių ir penkerius metus trunkančio realių disponuojamų pajamų mažėjimo. Šie procesai susilaukė rezultato – 2018 m., siekiant nustatyti patikimiausią šalies instituciją, kariuomenė pralenkė prezidentūrą.
Pandemija pakenkė ir Kremliaus galimybėms suteikti viešąsias paslaugas. Europos politikos analizės centro (CEPA) ir „Levada Center“ atliktas tyrimas parodė, kad netgi dar prieš pandemijos pradžią respondentai buvo itin susirūpinę dėl ribotų galimybių gauti medicinines paslaugas, taip pat teisės į socialinę apsaugą, dėl tinkamo pragyvenimo lygio, teisės į darbą, geras sąlygas ir padorų darbo užmokestį. Su tokiais rūpesčiais susidūrę respondentai – apie 40 proc. pasirinktos imties – buvo linkę iš esmės pakeisti savo požiūrį į Rusijos politinę sistemą ir išreiškė žymiai menkesnį pasitikėjimą kryptimi, kuria eina šalis, bei mažesnį pritarimą V. Putino lyderystei. Panašu, kad dabar tebesitęsianti pandemija dar smarkiau atskleis Rusijos sveikatos priežiūros sistemos trūkumus.
Vietinius socialinius tinklus jau užplūdo žaibiškai plintantys vaizdo įrašai, kuriuose demonstruojama vargana Rusijos ligoninių būklė ir nesaugios medicininės įrangos sukelti nelaimingi atsitikimai bei mirtys. Rusijoje ir toliau plintant koronavirusui, vis daugiau žmonių įgis tiesioginės patirties, susijusios su šalies medicinos sistemos trūkumais. Medicininių paslaugų teikimas yra itin jautri tema vyresnio amžiaus žmonėms, kurie yra labiau priklausomi nuo medicininių paslaugų nei vidutinis šalies gyventojas. Šiuo metu V. Putinas išlaiko didesnį pasitikėjimą vyresnių nei 55 m. amžiaus respondentų grupėje – 37 proc. šios amžiaus grupės atstovų gegužę teigė pasitikintys V. Putinu. Tarp respondentų, kurių amžius yra nuo 18 iki 24 m., šis pasitikėjimas tesiekė 10 proc. Tačiau, kaip rodo tyrimas, tie respondentai, kurie susipažįsta su Rusijos medicinos sistemos trūkumais, iš esmės persvarsto savo požiūrį į politinę sistemą ir V. Putiną. Kitaip tariant, koronaviruso krizė, panašu, atsilieps palaikymui, kurį išreikšdavo jo pagrindiniai rėmėjai.
Trumpalaikės tendencijos V. Putino režimui nežada nieko gero, tačiau ir ilgalaikės tendencijos nėra jam palankios. Rusijos visuomenė ir toliau tampa modernesnė. Akivaizdžiai matyti urbanizacijos rezultatai – dabar ketvirtadalis Rusijos populiacijos gyvena didžiuosiuose miestuose. Daugiau nei 40 proc. rusų dabar remiasi informacija, kurią randa internete ir socialiniuose tinkluose, tokiu būdu aplenkdami V. Putino įtaką, pasireiškiančią tradicinėse žiniasklaidos priemonėse.
Nuo 2010 m. Rusijoje sustiprėjo iš apačios kylantis visuomenės susitelkimas, o tai prisidėjo prie socialinių ryšių sutvirtinimo, ypač bendruomenės lygmenyje. Dėl tokios dinamikos pastaraisiais metais Rusijoje gerokai išaugo pilietinių teisių svarba. Pavyzdžiui, pateikus klausimą „Kokios teisės ir laisvės, jūsų nuomone, yra pačios svarbiausios“, respondentų dalis, pasirinkusi atsakymą „žodžio laisvė“, nuo 2017 iki 2019 m. išaugo nuo 34 iki 58 proc., o pasirinkusių atsakymą „taikių susibūrimų laisvė“ respondentų dalis išaugo nuo 13 iki 28 proc. Respondentų, kurie pasirinko atsakymą „prieiga prie informacijos“, dalis padidėjo nuo 25 iki 39 proc. Trys svarbiausios teisės, respondentų manymu, yra „gyvybė, laisvė, asmens neliečiamybė“ (nuo 2017-ųjų gruodžio ši respondentų dalis išaugo nuo 72 iki 78 proc.), „medicininė priežiūra“ (skaičius išliko stabilus – 70 proc.) ir „sąžiningi teismo procesai“ (nuo 50 proc. šoktelėjo iki 64 proc.). Tendencija labiau vertinti laisvę buvo ryškesnė tarp jaunesnių žmonių ir labiau išsilavinusių respondentų. Tai leidžia daryti prielaidą, kad toks nusiteikimas ateityje tik stiprės.
Vladimiras Putinas / AP nuotr.
Ką šie pastebėjimai gali reikšti V. Putino režimo tvarumui? Nors ankstesnės krizės, pavyzdžiui, 2008 m. nuosmukis, buvo vertinamos kaip problemos, kurias valstybė galėtų įveikti, dabartinė pandemija atskleidžia Kremliaus nesėkmę užtikrinti tiek ilgalaikį ekonominį augimą, tiek kasdienes socialines paslaugas. Gresianti sveikatos priežiūros sistemos krizė paspartins visuomenės nepritarimo Kremliui tendenciją. V. Putinas sensta, o Rusijos visuomenė modernėja, tampa labiau urbanizuota ir mažiau priklausoma nuo valstybės kontroliuojamos žiniasklaidos. Rusija nebėra ta visuomenė, kurią galima valdyti visiškai autokratiniu stiliumi. Nors Maskva tebeturi didelį ekonominį rezervą, pats V. Putinas gali tapti savo sukurtos sistemos įkaitu. O iki 2024-ųjų – metų, kai vyks kiti prezidento rinkimai – šie pokyčiai gali tapti pakankamai ryškūs, kad atneštų iš esmės visiškai naujus iššūkius V. Putino gebėjimui išlaikyti valdžią.
