Tęsiame draugystę su mūsų bendraminčiais Lietuvoje – Locked N’ Loaded partizanais. Publikuojame straipsnį parengtą pagal Locked N’ Loaded pranešimą spaudai.
Akimirka iš kliūčių ruožo “Vilko takas”, kuriame savo jėgas ir ištvermę išbando jaunieji Algirdo ir kitų batalionų kariai. / Nuotr. srž. A. Čemerka / Lietuvos Kariuomenė
Naujoje pilietinės iniciatyvos „Locked N‘ Loaded“ kuriamoje tinklalaidėje „Patrulio bazė“ kalbinti Lietuvos kariuomenės karininkai pulkininkas Ričardas Dumbliauskas ir pulkininkas leitenantas Linas Idzelis pabrėžė, kad juos prie Lietuvos kariuomenės prisijungti paskatino ne kas kitas, o kruvinieji sausio 13-osios įvykiai Vilniuje. Pašnekovų požiūriu, dabartinėje Lietuvos kariuomenėje motyvacija išlieka labai svarbi, tačiau pasikeitė aplinkybės – šiuo metu Lietuvai nėra potencialios grėsmės iš išorės, lyginant su nepriklausomybės atgavimu.
Anot laidos svečių, nemaža dalis kariuomenėje tarnaujančių žmonių pasirinko šį kelią vedami patriotinių jausmų. Tai ypač išryškėjo po 2014 metų Rusijos invazijos į Ukrainą.
Karininkai sutinka, kad motyvuoti kariai išlieka Lietuvos kariuomenės pamatu.
„Patrulio bazė“: Motyvacija. 1 serija.
Paprastų piliečių motyvacija
L. Idzelis teigė, kad paprastą pilietį prisijungti prie šalies gynybos dažniausiai paskatina artimieji ir pridūrė, jog anksčiau pritraukimui į tarnyba buvo orientuojamasi į viešus pristatymus bei įvairius renginius.
„Nieko panašaus, iš tikrųjų iš lūpų į lūpas arba tėvai paskatino, mama paskatino. Tai čia buvo net sakoma, kad su mamomis reikia daugiau dirbti, nes Lietuvoje dauguma moterų yra visiškos pacifistės“, – pridūrė pulkininkas leitenantas.
Anot jo, prie savanorių pajėgų daugiausiai prisijungia žmonės, kurie vaikystėje buvo šauliais, turi giminių tarnavusių šalies gynybos struktūrose. Tai nemaža dalimi prisideda prie profesinio ugdymo ir pasirinkimo savo ateitį sieti su kariuomene.
„Mano giliu įsitikinimu, motyvacija yra vidiniai žmogaus reikalai, kada jis suvokia vidinį tikslą. (...) Jeigu tu priėmei sprendimą, tu turi turėti garbės, užsispyrimo ir tvirtybės laikytis. Ir čia – vidinė motyvacija“, – kalbėjo R. Dumbliauskas.
Vado faktorius
Vadų rengimui skiriamas didžiulis dėmesys, nes tai yra kariuomenės branduolys. Vadai yra tie žmonės nuo kurių priklauso karių motyvacija.
L. Idzelis tvirtino, kad vadu esantis karys privalo būti pavyzdžiu: sportuoti, prisižiūrėti, daryti daugiau nei iš jo tikimasi. Svarbu, kad vadas išlaikytų vidinę motyvacija įkvėpti kitus.
Tuo tarpu R. Dumbliauskas teigė, kad kariuomenėje nėra vietos vadams, kurie nejaučia užsidegimo savo darbui.
„Nebūk našta, tu esi arba sprendimas, arba problema(...). Kariuomenėje niekada nebūsi turtingas, nemeluok sau. Tie žmonės, kurie turi aukštesnius tikslus suvokia, kad jie čia ne dėl savęs“, – akcentavo jis.
Piniginė motyvacija
Laidoje kalbinti karininkai tikino, kad materialinė nauda gali motyvuoti karius, tačiau tai nėra pats svarbiausias faktorius.
„Yra ir visai kiti dalykai: įvertinimas, gauni visokių padėkų ir medalių. Yra pagarba, kad tave vadai ir kolegos įvertina. Klauso, gali pasisakyti, kol dar sprendimas nepriimtas“, – kalbėjo pulkininkas leitenantas.
Jis teigė, kad svarbu, jog karys būtų motyvuotas iš vidaus. Tai išlieka svarbiausia savybe.
„Drąsa ir pasiaukojimas. Manau, kad čia yra vidinis dalykas“, – pridūrė karininkas.
R. Dumbliausko manymu, pinigai karius gali motyvuoti iki tam tikros ribos. „Dėl vidinės motyvacijos viskas labai paprasta (...). O išorinę reikia labai stipriai subalansuoti“, – šnekėjo pulkininkas.
Ar galima perauklėti tinginį?
L. Idzelio nuomone, perklaulėjimas priklauso nuo vadų pastangų ir savybių.
„Karta mane pakvietė kurti batalioną (...). Ketvirtą batalioną Vilniaus rajone. Ten buvo žmonės, kurie rašyti lietuviškai nemoka, su penkiomis klasėmis. Ir tokią vat gavau kuopą, kur teistų pusė. Vilniaus rajono kriminalinis elementas. (...) Su jais galėjai nueiti, kur tik nori“, – teigė karininkas.
R. Dumbliauskas sakė, kad ateinant į profesionaliąją karo tarnybą, taikomas trijų mėnesių bandomasis laikotarpis, jeigu žmogus netinka – su juo atsisveikinama.
„Kariuomenėje svarbu tilpti į standartą“, – pridūrė jis.
„Jaunimas yra geras, su dauguma nėra kažkokių problemų (...). Gal didžiausia problema yra drausmė: iki galo padaryti, padaryti gerai. Ir kariuomenė duoda tą pagrindinį indėlį į žmogų – drausmę“, – apie praėjusių metų šauktinius kalbėjo pulkininkas.
„Rožiniai akiniai“
Abu pašnekovai tvirtino, kad problema išlieka ir tai, jog kario profesija dažnai yra romantizuojama, o žmonės neretai ateina su neįgyvendinamais bei aukštais lūkesčiais.
L. Idzelis teigė, kad prieš kurį laiką buvo pakviestas vesti paskaitą lyderystės tema Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute.
„Pakėlė vienas ranką ir sako, tai aš čia pabaigęs Karo akademiją galėsiu važiuoti būti gynybos atašė. Sakau, galbūt galėsi, po kokių 15-20 metų. (...) Mums reikia, kad būtum būrio vadu, nieko daugiau, o poto užaugsi ir galbūt tapsi gynybos atašė“, – kalbėjo pulkininkas leitenantas.
Kariuomenė yra hierarchinė struktūra, kur karjeros laiptais kilti greitai dažniausiai nepavyksta.
Tuo tarpu R. Dumbliauskas teigė, kad realybė rožinius akinius nuima.
„Tavo lūkesčiai svarbūs didžiąją dalimi tik tau, o ne aplinkai, kuri vykdo stimuliacines programas“, – teigė jis.
„Kovinis genas“
L. Idzelis išskyrė svarbią kiekvieno kario savybę, vadinamąjį „kovinį geną“. Pagal naujausius tyrimus kovinį geną turi vos keli procentai populiacijos.
„Kai kurie ateina su rožiniais akiniais. Čia gal prisidėsiu kažkuo, gal pagelbėsiu. Sakau, žiūrėkite, žmonės gerieji, čia viskas labai paprasta – mums nereikia tokių žmonių, kurie ateina į kariuomenę pagelbėti. Čia reikia specifinių žmonių, kurie turi kovinį geną“, – kalbėjo karininkas.
Savanorių tarnyboje nėra daug laiko paruošti karius, dažniausiai tam tenka nuo 20 iki 40 dienų per metus. Todėl vidinė motyvacija, kovotojo instinktas yra labai svarbios savybės.
„Teko man Šiauliuose tarnauti. Šiaulių miestas, Pietinis (rajonas – red. past.), tai yra žmonės kovotojai, kurie su beisbolo lazdom vienas kitam galvą padaužę buvo. Ateina tokie ir iškarto supranti, kad tai yra mano karys, kuris iš tikrųjų mūšio lauke tavęs neapvils“, – pavyzdį pateikė L. Idzelis.
