Liepos 6-ąją praūžė Lietuvos Valstybės – Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena. Didžioji dalis Lietuvos piliečių šią šventę sutiko džiugiai giedodami Tautišką Giesmę. Tačiau, kaip ir kiekvienais metais, socialinių tinklų erdvėje ši šventė sujudino ir Kremliaus veikėjus bei Lietuvoje ir Baltarusijoje jų projektais įtikėjusiuosius. Jie pylė purvą ant Karaliaus Mindaugo, lietuvių ir šių dienų Lietuvos, taip siekdami apkartinti mūsų šventę. Tai paskatino mus paieškoti atsakymų apie tai, kas ir kodėl tai daro.
Straipsnis parengtas Informnapalm savanorių, remiantis portale 15min publikuotu Mato Noreikos straipsniu “Istorikas Rimvydas Laužikas: Baltarusija pasiima mūsų istoriją, kurios mes patys ir atsisakėme” ir Dovydo Pancerovo straipsniu “Ar perrašinėjamos istorijos pasakų įkvėpta Baltarusija gali kėsintis į Rytų Lietuvą?” Abu straipsniai jau nenauji – 2012-ų ir 2014-ų metų, bet jie abu nepraradę aktualumo bei leidžia suprasti kiek ir kas pasikeitė per šį laikotarpį.
Ar girdėjote, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštija – tai tokia baltarusių valstybė, kurios didieji kunigaikščiai kovojo su kryžiuočiais, Maskva ir sukūrė valstybę nuo jūros iki jūros? Apie tai, kodėl taip yra ir kaip mes patys prie to prisidėjome, interviu su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentu Rimvydu Laužiku.
– Istorija turėtų būti viena. Bet kaip tą pačią istoriją interpretuoja Lietuva ir Baltarusija?
– Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos istorijos interpretavimo klausimas yra gerokai platesnis nei vien lietuviškas ar baltarusiškas požiūris. Iš esmės istorijos suvokimas yra komunikacinė problema: mes nesusikalbame su praeities žmonėmis, nes norime priversti juos mąstyti taip, kaip mąstome mes. Ilgą laiką vertindami praeities visuomenes mes vadovavomės tais požiūriais, kurie yra susiformavę mūsų laikais.
Bet paskui pradėta suvokti, kad, pavyzdžiui, negalima pagal XX a. standartus vertinti viduramžių žmogaus. Jei norime suvokti praeities laikotarpį, turime suvokti, kaip mąstė, ką jautė tuo metu gyvenantys žmonės. Panašiai yra ir su istorijos komunikavimu visuomenėje.
Ta valstybės, tautos samprata, kurią mes ir daugelis Europos tautų tebeturime, yra suformuota XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje per tautinius atgimimus. Lietuvoje tai reiškia, kad lietuviška yra tai, kas sukurta lietuviškai kalbančių valstietiškos kilmės žmonių, kurie kritiškai nusiteikę krikščionybės atžvilgiu.
Šį istorinį naratyvą dar papildo demokratiško valdymo modelio suvokimas, pagal kurį valstybės valdymą lemia piliečių dauguma. Kalbėdami apie LDK palikimą, mes labai dažnai tą, vos kiek daugiau nei 100 metų senumo modelį bandome taikyti viduramžiams ir tada atmetame visą istorinį palikimą, kuris buvo sukurtas nelietuviškai kalbančių ir ne valstietiškos kilmės žmonių.
Lygiai tą patį daro ir baltarusiai. Jie paima iš esmės tokią pat tautinės valstybės sampratą ir teigia, kad jei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės daugumą gyventojų buvo rusėnai (iš esmės dabartinių baltarusių etniniai protėviai), reiškia ir valstybė buvo baltarusių, juk tauta lemia valstybę, valstybė priklauso tai tautai, kuri joje vyrauja. Pagal jų oficialią teoriją, istorijoje egzistavo dvi tautos – litvinai (brus. літвіны) ir lietuviai (brus. літоўскі). Lietuviai yra tie etniniai lietuviai, kurie XX a. pradžioje sukūrė Lietuvos valstybę, o litvinai – rusėnai katalikai, sukūrę valstybę, kuri vadinosi Litva (brus. Літва) arba Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (brus. Вялікае Княства Літоўскае). Ir tos dvi valstybės neturi jokio sąlyčio. Tai dvi skirtingos tautos ir valstybės. Vėliau litvinų tauta virto baltarusiais. Ši pozicija oficialiai deklaruojama masinės komunikacijos priemonėse ir netgi aukšto lygio akademiniuose leidiniuose, kaip antai daugiatomėje Baltarusijos knygos istorijoje.
– Kodėl tokia istorijos interpretacija yra neteisinga?
– Privalome prisiminti, kad viduramžiais buvo visai kitas valstybės ir visuomenės suvokimas. Viduramžių visuomenė, pirmiausia, funkcionavo per žmogiškuosius santykius. Kur kas svarbiau, nei vartojama kalba, buvo klausimai, kam esi prisiekęs ir kas yra tavo ponas.
Pavyzdžiui, jei prisiekei Prancūzijos karaliui ir esi jo vasalas, tai tu ir visi nuo tavęs priklausantys žmonės esate prancūzai. Jei Prancūzijos karalius kažkur savo žemėse įkūrė miestą ir davė jam privilegiją, visi miesto gyventojai yra prancūzai – prancūzų karaliaus pavaldiniai. Be to ir demokratijos nebuvo, valstybę valdė tik privilegijuoti luomai – dvasininkija ir bajorija. Reiškia, ne dauguma lėmė, kokia buvo valstybė.
LDK atveju valstybę sukūrė neabejotinai lietuviškos kilmės dinastija, XI–XIII a. išaugusi lietuvių genties teritorijoje, kuri atsirado vadinamosios baltiškos Rytų Lietuvos pilkapių kultūros erdvėje. Tai įrodo archeologiniai, lingvistiniai ir istoriniai tyrimai.
Tai, kad XIII–XV a. Gediminaičiai užėmė didžiules daugiatautes teritorijas, o XV–XVI a. jų palikuonys Jogailaičiai kalbėjo lenkiškai, viduramžių valstybės sampratos požiūriu nieko nereiškia. Koks valdovas – tokia ir valstybė. Visi Lietuvos didžiojo kunigaikščio pavaldiniai buvo lietuviai.
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas / Vilnius / 15min Irmanto Gelūno nuotr.
Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas / Lyda / belta.by nuotr.
Mūsų požiūriu paradoksalu, bet tam laikotarpiui normalu, kad to paties asmens, užimančio dviejų valstybių sostus (pavyzdžiui, Žygimanto Senojo), kaip Lenkijos karaliaus pavaldiniai buvo lenkai.
Svarbiausia kokiam valdovui (juridine prasme) buvo prisiekiama – ar Lenkijos karaliui ar Lietuvos didžiajam kunigaikščiui.
– Ar turime panašių pavyzdžių Europoje, kai šiuolaikinės etninės kategorijos netinka praeities visuomenėms?
– Taip. Ir pakankamai egzotiškų pavyzdžių. Pavyzdžiui, Šimtamečiame kare abiejų kovojančių valstybių, Anglijos ir Prancūzijos, diduomenės kalbos buvo prancūzų. Bet juk niekas nelaiko istorinės Anglijos prancūzų valstybe. Arba, romėnai, užkariavę Graikiją, perėmė labai daug jų kultūrinių elementų ir net visą dievų panteoną. Bet niekam nekilo mintis, kad Roma buvo graikų valstybė. Greta galime pakalbėti ir apie mūsų kaimynus – latviai ir estai sudarė didžiąją Livonijos gyventojų dalį, tačiau ar galime sakyti, kad Livonijos ordinas yra latvių sukurta valstybė?
– Kadangi didžioji LDK gyventojų dalis buvo būsimieji baltarusiai, dėl to jiems ir pati LDK yra baltarusiška valstybė?
– Iš esmės taip, bet tik XV–XVIII a. LDK piliečių nevadinkime baltarusiais. Tokios tautos tuo metu nebuvo, kur kas teisingesnis pavadinimas – rusėnai. Baltarusių, kaip ir ukrainiečių moderniosios tautas, galime sakyti, sukūrė LDK. XIII–XIV a. rytų slavų arealą LDK padalijo į dvi dalis.
Viena dalis priklausė Lietuvai, kita telkėsi aplink Maskvos kunigaikštystę. O paskui, kai 1569 m. dalis Lietuvos teritorijos buvo perduota Lenkijai – tas arealas buvo perskirtas į dar dvi dalis. LDK likę rusėnai tapo baltarusiais, o Lenkijai priklausę – ukrainiečiais.
Baltoji Rusia (lot. Russia Alba) yra teritorijos pavadinimas viduramžių ir naujųjų laikų tekstuose bei žemėlapiuose paprastai priskiriamas žemėms aplink Novgorodą ir Pskovą. Nuo XIV a. pastebima šio pavadinimo slinktis į pietus, Baltajai Rusiai priskiriant Polocką. XVI a. šiuo terminu vadinamos ir LDK buvę rusėniškos žemės. „Baltosios Rusios“ pavadinimo kilmė neaiški, pagal vieną, pakankamai tikėtiną aiškinimą, pirmiausia tai buvusios Kijevo Rusios kunigaikštystės, kurios nebuvo užimtos Aukso Ordos – laisvosios kunigaikštystės, kuriose gyvenimas buvęs gerokai šviesesnis nei totorių okupuotose žemėse.
– Ar rusėnams nerūpėjo, kas yra jų valdovas?
– Politiniame gyvenime dalyvavo tik privilegijuotieji luomai, jie priimdavo sprendimus. Voluinės kunigaikštystė, Kijevas, Polockas turėjo daug gilesnę valstybingumo tradiciją, nei Lietuva, ir krikščionišką visuomenę. Tačiau šioje teritorijoje XIII–XIV a. susikirto Aukso Ordos ir LDK interesai. LDK, kuo aš visada didžiuojuosi, buvo didžiulės tolerancijos imperija, ką, greičiausiai, įvertino ir to meto rusėniškoji diduomenė.
Jei ta diduomenė, kuri jau buvo susiformavusi rusėniškose žemėse, prisiekdavo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, jie iš esmės viską išlaikydavo – turtą, miestus, įtaką, niekas jų nenužudydavo. Kas kita buvo pas totorius, Aukso Ordoje. Taigi labai nemaža rusėniškos diduomenės dalis davė priesaiką Lietuvos didiesiems kunigaikščiams, taip tapdami lietuviais pagal to meto supratimą, ar ištekindavo savo dukras už Lietuvos didžiųjų kunigaikščių sūnų, kurie perimdavo rusėniškas kunigaikštystes.
– Kuo baltarusiams reikėtų grįsti savo tapatumą, jei ne LDK?
– Mums čia būtų nevisai korektiška kalbėti apie baltarusių tapatumą. Lietuvių tapatumas mums turėtų būti aktualesnė problema. Tačiau žiūrint moksliškai, Baltarusija kaip nepriklausoma valstybė realiai žemėlapyje atsiranda po 1991-ųjų. Ta teritorija iki tol visada buvo kitos, didesnės valstybės – Kijevo Rusios, LDK, Rusijos imperijos ar Sovietų Sąjungos – dalis. Šiuolaikinės Baltarusijos ištakos, tai yra XIX a. pabaigos–XX a. pradžios tautinis judėjimas, kurio vienas centrų, beje, buvo ir Vilnius. Čia ir baltarusiškojo tapatumo ištakos.
Šiuo metu labai jaučiasi bandymas sukurti integruotą Baltarusijos istorijos naratyvą, kuriame tilptų viskas, kas vyko dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Tačiau tai labai sudėtinga, nes istoriniai naratyvai neretai yra prieštaringi – juk jei vienu metu deklaruojamas tapatumas ir su carine Rusijos imperija, ir su LDK – tai kaip priimti 1832-ųjų sukilimą, kai šie du naratyvai susikauna tarpusavyje?
Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis / Kaunas / BFL Tomo Urbelionio nuotr.
Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, Radvila Juodasis, Žalgirio mūšis. Bresto tūkstantmečio paminklas / holiday.by nuotr.
– Ar galime pasakyti, kad prie tokio baltarusių tapatumo prisideda ir Lietuvoje gyva LDK atmetimo idėja?
– Lietuvoje dar labai stiprus istorinis naratyvas, sukurtas taip pat XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Tas naratyvas išstūmė iš mūsų istorijos visus, kurie nekalbėjo lietuviškai ir nebuvo valstiečiai. Galime paimti jau sovietmečiu leistus akademinius leidinius, pavyzdžiui, Lietuvos teatro istorija – pagal ją, teatras Lietuvoje prasideda nuo spektaklio „Amerika pirtyje“. O teatras Valdovų rūmuose ar Vilniaus universitete tarsi lieka už istorijos ribų, nes tas teatras nebuvo lietuvių kalba.
Taigi, jei mes atsisakome savo LDK istorijos, tai kiti ją priglaudžia. Baltarusiai šios tautinės idėjos pagrindu sukūrė ekspansyvų naratyvą, o mes sukūrėme destruktyvų naratyvą. Praeikime pro Adomo Mickevičiaus memorialines vietas Vilniuje ir paskaitykime memorialines lentas – manote rasite ką nors apie Lietuvą?
Tarsi mes į jį net nepretenduotume.
Tie patys Radvilos ar Sapiegos – jie yra LDK didikai, greičiausiai nekalbėję lietuviškai, o dar ir XX a. brėžiant valstybių sienas pagrindiniai jų dvarai atsidūrė už etninės Lietuvos ribų. Bet ar tai pakankamas pagrindas jų nelaikyti lietuviais?
Arba Žygimantas Senasis, Žygimantas Augustas – visi Jogailaičiai juk buvo Jogailos, kuris tikrai buvo lietuvis, Gedimino, Algirdo palikuonys. Bet mes juos išstumiame, nes jie nekalbėjo lietuviškai. Arba Jogailą, kuris tapo Lenkijos karaliumi, laikome kone Lietuvos išdaviku. Ši LDK atmetimo idėja yra iki šiol gyva gana keistais pavidalais.
Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas /Vitebskas / A. Kaminskienes nuotr.
Tarkim, Vilniaus turizmo informacijos centras dabar platina tokią brošiūrą apie Vilnių anglų kalba. Ten yra aprašyta pilis ir katedra, o paskui yra skyriai: vokiškas Vilnius, lenkiškas Vilnius, žydiškas Vilnius, rusiškas Vilnius – ją peržiūrėjęs pagalvoji – o kur lietuviškas Vilnius? Tai tik pilis ir katedra. Martynas Knakfusas, kuris buvo vienas žymiausių klasicizmo architektų, arba Jonas Kristupas Glaubicas, vienas žymiausių baroko architektų, – taip, jie buvo vokiškos kilmės. Bet jei jie atvažiavo, gyveno ir kūrė Vilniuje, jie tapo LDK piliečiais, to meto supratimu – lietuviais. Nes Vilnius buvo LDK sostinė. Jis buvo sukurtas Lietuvos valdovų, reiškia, kad ir visas miestas buvo lietuviškas. Arba neformalūs istorijos ir paveldo mylėtojų klubai. Kartais klausiu: ar Lietuvoje galimas krikščioniškasis patriotizmas, patriotizmas atsietas nuo neopagoniškųjų judėjimų?
– Ką daryti Lietuvai, kad apgintų savo istoriją?
– Pirmiausia mums patiems reikėtų suvokti, kad LDK istorija yra mūsų istorija. Tautinio atgimimo metais suformuotoje ir Adolfo Šapokos surašytame istorijos suvokime visa didybė baigiasi su Vytautu. Tai paskutinis lietuvis valdovas. Po jo – baisi duobė ir 1918-ųjų tautinis atgimimas.
Na, dar ten, kažkur, prasigėrę bajorai, bet jie jau tarsi nebe mūsų. O baigiasi su Vytautu dėl dviejų priežasčių – jis buvo paskutinis valdovas pagonis ir jis greičiausiai vis dar kalbėjo lietuviškai. Taip spėjama.
Na, gal dar jo brolis Žygimantas Kęstutaitis, gal dar Jonas Kazimieras mokėjo lietuviškai. Bet jo administracijoje viskas vyko jau ne lietuvių kalba. LDK, užėmusi rusėnų kunigaikštystes, susidūrė su aukštesne krikščioniška kultūra, turinčia raštą. Dėl to LDK kanceliarinė raštų kalba buvo sukurta graikų abėcėlės pagrindu.
Antra, tokį, platų savo istorijos suvokimą turime komunikuoti ne vien akademiniuose veikaluose ar mokykliniuose vadovėliuose.
Paradoksalu, tačiau Adolfas Šapoka istorijos komunikacijoje vis dar neaplenktas. Mes neturime knygos, kuri būtų nedidelė, lengvai perskaitoma, paprasta kalba parašyta ir kurioje būtų su moderniu istorijos naratyvu pateikiama visa Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki mūsų dienų. Tokią knygą yra išleidę prancūzai. Tarp kitko, labai šiltai parašyta. Jų naratyvas ir akcentai man patiko. Dar juk turime televiziją, kino filmus. Lenkai pastatė „Katynę“. Neesu kino kritikas, bet, sako, kad, meniniu požiūriu, tai geras filmas. Istorinio naratyvo požiūriu, tai labai geras filmas. Ir jis ne tik parodo, kas buvo kas pačiai lenkų tautai, bet ir platina šią žinią pasaulyje. Kiek žinau, tas filmas buvo net pelningas.
– Ar galime sakyti, kad LDK bajorai buvo Lietuvos patriotai?
– Lietuvos bajorai buvo dideli patriotai ir ieškojo įvairių kelių Lietuvos laisvei. Tos išeitys kartais būdavo keistos. Pavyzdžiui, Targovicos konfederacija, kuri buvo nukreipta prieš Gegužės 3-iosios Konstituciją.
Galime teigti, kad jei lenkų bajoras nuėjo į targovicininkus – jis išdavikas vienareikšmiškai.
Lietuvių bajoras ten nebuvo toks vienareikšmiškas išdavikas, nes Konstitucija mažino Lietuvos politinę erdvę ir didino Lenkijos – tai buvo pakankamai slidus dalykas. Aišku, nevienareikšmis ir pačios Konstitucijos suvokimas mūsų dabarties istorinėje sąmonėje – iš karto atmetame ją kaip ne savo. Nors daug lietuviškos bajorijos prisidėjo prie jos kūrimo, o pokonstitucinis „Abiejų tautų tarpusavio įsipareigojimo“ aktas užtikrino didesnį LDK bajorijos parlamentinį atstovavimą bendroje valstybėje.
Pavyzdžiui, lenkų visuomenė save labai lengvai identifikuoja su visa su Abiejų Tautų Respublika. Jiems nekyla klausimas, kad kažkas, kas gyveno ATR gali nebūti lenkas. Aišku, skiriasi kai kurių istorinių asmenybių interpretavimas – pavyzdžiui, Jonušas Radvila, kuris pasirašė Kėdainių uniją. Formaliai jis sulaužė uniją su Lenkija, tad, lenkų požiūriu, jis buvo išdavikas. Bet jis siekė Lietuvai gero, tad, mūsų požiūriu, gali būti patriotas.
– Baltarusija prieš mus informacinį karą istorijos lauke laimi?
– Į vienus vartus. Bijau, kad mes net nekariaujame.
– Jūs pats sakote, kad mūsų istoriniame naratyve nesudėlioti akcentai. Bet kas yra geras akcentų dėliojimas, o kas jau – istorijos politizavimas?
– Istorija yra viena. Akcentų dėliojimas nėra istorijos iškraipymas. Negalima įdėti teorijų ar metodologinių prielaidų, kurios iš esmės netinka tiems laikams. Negalima neigti ar ignoruoti dalies istorinių duomenų.
Sovietmečiu istorijos iškraipymas buvo pakankamai bukas. Tarkim, apsimetama, kad kažkokio fakto nebuvo. Dabar žaidžiama kitaip – yra pasakoma dalis tiesos. Daugumai žmonių, nuvažiavusių į Baltarusiją atstatytos ir sutvarkytos pilys padaro didelį įspūdį. Bet yra tam tikrų niuansų.
Pavyzdžiui, rekonstruojant Radvilų Nesvyžiaus pilies bokštą, viršuje buvo suformuota vadinamoji kokošnikinė arka. Tokia arka yra būdinga bizantinei tradicijai. Renesansiniame Radvilų pastate tokios arkos negalėjo būti. Kadangi bizantinė architektūros tradicija buvo būdinga rusėniškoms kunigaikštystėms, tokiu veiksmu tarsi parodoma Nesvyžiaus, o ir Radvilų, priklausomybė šios kultūros erdvei.
Reikia bandyti atkurti istoriją tokią, kokia ji buvo, ir, ją suvokus, pateikti savo visuomenei, kad ji tuo didžiuotųsi. Neiškraipant istorijos. Nepavagiant jos iš kitų.
Atskleidėme istorinę sampratų ir naratyvų pusę. Aptarkime ir politinę – geopolitinę šios istorinės kovos pusę bei reikšmę mūsų šiandienai ir rytdienai.
Kaimyninėje Baltarusijoje auga jaunuoliai, kuriems nuo mažens į galvas kalama, kad jie yra tikrieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldėtojai. Baltarusijos istoriografija teigia, kad mūsų valdovai buvo stačiatikiai, kalbėjo rusėnų kalba, o Vilnius yra senoji baltarusių sostinė. Ar įmanoma, kad agresyvus istorijos savinimasis taps Minsko argumentu bandant užgrobti Rytų Lietuvą?
Baltarusijos istorikų išvedžiojimai, kad jie yra LDK tikrieji paveldėtojai, kol kas kelia šypseną tiek lietuvių, tiek lenkų mokslininkams.
Visų pirma, todėl, kad mūsų istorija yra tokia didelė kaip ta stebuklingo gėrimo statinė, į kurią įkrito galų didvyris Obeliksas, todėl stiprybės gali semtis visos buvusios lietuvių imperijos tautos.
Be to, baltarusių istorikų argumentai paremti ne tyrimais ar rimtais šaltiniais, bet romantizmo laikotarpio pasakomis ir išvedžiojimais.
Tačiau Lietuvos informacinę erdvę stebintys ir analizuojantys pareigūnai su istorikais nesutinka, jie sako, kad agresyvus istorijos savinimasis ateityje gali sukelti ne šypseną, bet ir grėsmę.
Šiandien Kremliaus zombių armija drasko Ukrainą, o pasaulio taika ir vėl tampa tik siekiamybė. Ar gali būti, kad tokioje atmosferoje Vladimiro Putino vasalas Aliaksandras Lukašenka (arba jo įpėdinis – red.past.) sugalvos surengti išvaduojamąjį žygį į Rytų Lietuvą ir atsiimti “istorines baltarusių žemes”?
LDK sudomino režimą
Vėl kasinėti LDK istoriją baltarusiai pradėjo vos subyrėjus Sovietų Sąjungai. Tai buvo Baltarusijos opozicijos dirva, kurioje jie norėjo surasti savo šaknis ir subrandinti vakarietišką valstybę.
Tai darė pavieniai istorikai, nevyriausybinės organizacijos, buvo atliekami moksliniai tyrimai, ieškoma šaltinių, bendradarbiaujama su Lietuvos mokslininkais.
Tuo metu A.Lukašenka ir jo politiniai bendražygiai baltarusiškąją tapatybę bandė nukalti kūju ir pjautuvu, stuburą verdimi iš tuščių „Didžiojo tėvynės“ karo gilzių. Sovietinė praeitis atsispindėjo politinio klano simboliuose, ideologijoje ir istorikų knygose.
„Senoji istorija A.Lukašenkai buvo neįdomi ir net atrodė kenksminga. Žinome tokią istoriją, kad vienas vyras buvo nubaustas, nes savo lange pakabino Vyčio vėliavą“, – pasakojo pareigūnas, kuris analizuoja Lietuvos informacinę erdvę.
Situacija pasikeitė maždaug 2008 metais. Minsko ideologai suprato: negalima tautai pasakoti, kad jos istorija prasidėjo pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, reikia paaiškinti, kas baltarusiai buvo ir anksčiau.
Baltarusijos kariuomenės žurnalo logotipas, kuriame – LDK karys vaizduojamas su sovietiniais simboliais / 15min nuotr.
Taip LDK istorijos pritaikymas Baltarusijai tapo valstybiniu reikalu. Į procesą įsijungė ir politikai, ir istorikai, ir menininkai, ir ideologai. Priemonių spektras – platus.
„Vyksta tarptautinės konferencijos, yra sukurti portalai, kuriuose rašo rimti mokslininkai. Šitos temos nagrinėjamos ir masinėje žiniasklaidoje. Kuriami spektakliai, baleto pastatymai. Polocke buvo pastatytas didelis paminklas didžiajam kunigaikščiui Algirdui, Naugarduke ruošiamasi statyti paminklą karaliui Mindaugui“, – pasakojo informacinės erdvės analitikas.
2013 metais Baltarusijos kultūros ministerija skyrė apie 35 mlrd. Baltarusijos rublių (apie 9 mln. litų), kad visoje šalyje būtų sutvarkytos ir turizmui pritaikytos LDK pilys.
Lietuvos Karalius Mindaugas / Naugardukas / poshyk.info nuotr.
Lietuvos Karalius Mindaugas / Druskininkai / mdl.projektas.vu.lt nuotr.
Būtent tada, kai Baltarusijos valdžia pradėjo savintis LDK istoriją, informacinėje erdvėje pradėjo kibirkščiuoti konfliktai.
Baltarusiai perrašo istoriją
Lietuvos pareigūnai pabrėžė – problemų nekiltų, jeigu Baltarusijos istorikai naudotų mokslines priemones: atliktų tyrimus, archeologinius kasinėjimus, bendradarbiautų su Lietuvos mokslininkais.
„Tačiau jie tiesiog perrašo istoriją“, – teigė pareigūnas.
Perrašo taip agresyviai, kad jau sklinda pasakojimų apie tai, kaip prisiklausę baltarusių gidų, jautresni lietuvių turistai iš tos šalies grįžta su ašaromis.
Naujausiuose Baltarusijos istorijos vadovėliuose, dokumentiniuose filmuose, istorikų straipsniuose ir knygose, net Minsko oficiozuose teigiama, kad būtent Baltarusija yra tikroji LDK istorijos paveldėtoja, o lietuviai ir lenkai neva bando ją atimti (tai juntama ir interneto trolių naratyvuose – red. past.).
Istoriją kuria iš pasakų
Šitas naratyvas kuriamas remiantis ne pirminiais šaltiniais, tokiais kaip Kryžiuočių ordino, Livonijos ir lenkų kronikos, ne tyrinėjimais, bet romantizuotomis istorijomis.
„Kai XIX amžiuje visos tautos ieškojo savo didybės šaknų, tai buvo visokių parašymų ir romantiškų dalykų. Tai dabartiniai Baltarusijos istorikai prisirankiojo tokių visokių raštų ir pradėjo tą savo istoriją dėlioti. Jie atmetė tai, kas jiems nenaudinga, ir traukė iš konteksto faktus, kurie esą pagrindžia jų teoriją“, – pasakojo informacinės erdvės analitikas.
Pavyzdžiui, vienas iš pagrindinių Baltarusijos istorikų argumentų – LDK raštinėse buvo naudojama senoji slavų kalba, kuri yra labai panaši į dabartinę baltarusių. Tai esą įrodo, kad tikrieji LDK imperijos kūrėjai yra baltarusių, o ne lietuvių protėviai.
Baltarusiams nusišvilpti, kad Krokuvoje gimęs, lenkiškai nuo mažens kalbėjęs ir vaikystėje į Vilnių atvykęs didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis (1427–1492) čia dar buvo mokomas kalbėti ir lietuviškai.
Tai, kad Vytautas Didysis ir Jogaila tarpusavy iki pat mirties kalbėjo lietuviškai, rodo vienas 1429 metų Vytauto laiškas Jogailai, kuriame Lietuvos valdovas primena Jogailai vieną situaciją Lucko suvažiavime rašydamas: prisimeni, kai mes tuo metu kalbėjome kalba, kurios niekas nesuprato? Lucko suvažiavime dalyvavęs Šv. Romos imperatorius Zigmantas Liuksemburgas mokėjo vokiečių, lenkų ir rusėnų kalbas, vadinasi, mūsų valdovai tam, kad jų nesuprastų, tarpusavy galėjo kalbėtis tik lietuviškai.
Pareigūnų akiratyje – žemėlapiai
Informacinės erdvės analitikams įdomiausi yra žemėlapiai, kuriuose nurodomos „tikrosios Baltarusijos žemės“.
„Jeigu pažiūrėtume, kur jie nurodo tas savo „tikrąsias baltarusiškas“ žemes, tai pamatytume, kad Vilnius visuomet yra vadinamas senąja Baltarusijos sostine. Kartais baltarusių oficiozai persibraižo, tarkime, XVII amžiaus vaivadijų ribas, o Vilniaus vaivadija ėjo palei Nevėžį. Tai jie sau taip ir atsiriekia visą Lietuvos gabalą iki Nevėžio“, – pasakojo analitikas.
Ar gali būti taip, kad dabar šypseną keliantis LDK istorijos savinimasis ateityje gali privesti prie teritorinių ginčų?
Istorija – politikos įrankis
Pareigūnai sako, kad kažkiek panašią situaciją šiemet matėme Kryme. Rusijos žiniasklaida ilgai ir agresyviai įtikinėjo, kad istoriškai Ukraina išvis neturi teisės egzistuoti. Apie tai kalba ne tik tokie abejotinos reputacijos politikai kaip Vladimiras Žirinovskis, bet ir Rusijos istorikai.
„Tokios valstybės išvis niekada nebuvo. Tai yra manipuliacijomis sukurtas darinys“, – per Rusijos TV1 žinias aiškino Maskvoje įsikūrusio Politinės konjunktūros centro generalinis direktorius Aleksandras Michejevas.
Jo įstaiga yra viena iš penkių, dažniausiai cituojamų rusiškoje žiniasklaidoje. Šitas veikėjas lankėsi ir Vilniuje – dalyvavo „Formatas A3“ diskusijoje. Po A.Michejevo komentaro žemėlapyje buvo parodyta, kaip visos Ukrainos žemės neva priklausė tik Rusijai.
Kremliaus ideologu vadinamas Aleksandras Duginas ne kartą lankėsi Baltarusijoje ir netgi skaitė paskaitas Baltarusijos Valstybinio Universiteto Tarptautinių Santykių Fakulteto studentams.
Aleksandras Duginas / Baltarusijos Valstybinis Universitetas nuotr.
Jo teorijos apie Lietuvą ir Lenkiją, bei Rusijos – Baltarusijos imperinių teritorinių pretenzijų skatinimas, puikiai žinomi. O kartu su Rusijos žvalgybos tarnybų parama Baltarusijos “ultradešinei” ir įvertinus Ukrainos patirtis – dėl jų tikslų ir ketinimų daug spėlioti nereikia.
Lietuvos pareigūnai mano, kad viena iš priežasčių, kodėl Amerika ir Europa taip greitai nurimo po Krymo okupacijos: juk dauguma pusiasalio gyventojų yra rusai, istoriškai Krymas neva priklausė rusams (nors dar XVIII a. pabaigoje Krymo chanatas buvo Turkijos vasalas), tad gal šita agresija Rusija tik bando išspręsti savo vidaus problemas. Gal neverta dėl to griauti ekonominių ryšių?
„Vakarams istorija yra mokslas. O Rusijoje istorija yra tik politikos ir informacinio karo priemonė“, – kalbėjo Lietuvos saugumu besirūpinantis pareigūnas.
Panašiai elgėsi ir, tarkime, Adolfo Hitlerio valdoma Vokietija – istoriją naudojo kaip užsienio politikos įrankį ir taip grindė savo teritorines pretenzijas.
Teritorinis ginčas – nebent ateityje
Baltarusijos režimo elgesys su LDK istorija yra panašus į Ukrainos atvejį, tačiau lyginti su agresyvia Rusijos politika negalima. Visų pirma, todėl, kad Minskas mūsų istoriją kol kas naudoja valstybę vienijančiai savo ideologijai nukalti, o ne įžiebti konfliktą su Lietuva.
Todėl Lietuvos informacinę erdvę stebintys pareigūnai sako, kad artimiausiu metu teritorinis konfliktas tarp Lietuvos ir Baltarusijos yra mažai tikėtinas. Grėsmė gali iškilti nebent tada, kai užaugs pirmoji baltarusių karta, maitinama pasakojimais apie „tikrąsias Baltarusijos žemes“.
„Dabar auga jauni baltarusiai, kurie nuo mažens girdi, kad Vilnius yra jų istorinė sostinė, kad Rytų Lietuva lyg ir priklauso jiems. Jaunimas apie tai skaito vadovėliuose, rimtų istorikų knygose, mato dokumentiniuose filmuose. Mes nežinome, kokia politinė situacija bus, kai tie jaunuoliai užaugs ir taps, pavyzdžiui, Baltarusijos generolais. Kažin ar tokie žmonės suabejotų, ar žygis į Vilnių yra neteisėtas“, – apie galimą grėsmę kalbėjo pareigūnas.
Redakcijos pastaba – Šiandien jau 2020-ieji metai. Galime įvertinti kiek toli pasistūmėjo Lietuva, kiek Baltarusija. Kiek Lietuvoje išleidome naujų kino filmų, pastatėme naujų paminklų (pvz. gal galite atsakyti kur Lietuvoje stovi padorus paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Algirdui?), ar sudėliojome akcentus istoriniame naratyve, ar pakeitėme savo istorijos suvokimą į platesnį kaip kalbėjo istorikas Rimvydas Laužikas? Mūsų nuomone – pasistūmėjome per mažai. Tačiau yra ir gerų dalykų – Liepos 6-ąją į kelionę išvyko jau šeštoji “Nacionalinė Ekspedicija” ir tai teikia vilties.
