Ne visus mūšius galima laimėti kalba, argumentais, konferencijomis ar diplomatija. Anne Applebaum
Su Res Publica skaitytojais dalijamės „The Atlantic“ straipsniu, įkvėptu šių dienų įvykių Afganistane. Strapsnį į lietuvių kalbą išvertė Res Publica – Pilietinio Atsparumo Centras. Straipsnio autorė Anne Applebaum yra „The Atlantic“ korespondentė, Johnso Hopkinso universiteto Stavros Niarchos fondo Agoros instituto bendradarbė ir knygos „Twilight of Democracy: The Seductive Lure of Authoritarianism“ („Demokratijos saulėlydis: viliojanti autoritarizmo pagunda“) autorė.
Iš visų tuščių, beprasmių teiginių, kuriuos nuolat kartoja Vakarų politikai, nėra tuštesnės ir beprasmiškesnės frazės už „Šio konflikto kariniu būdu išspręsti neįmanoma“. Tai dar 2013 m. teigė tuometinis JT generalinis sekretorius Ban Ki-moonas: „Konflikto Sirijoje neišspręsime kariniu būdu“. Šie žodžiai – „Konflikto Sirijoje kariniu būdu išspręsti neįmanoma“ – ne vieną kartą skambėjo ir iš valstybės sekretoriaus Johno Kerry’io lūpų, pavyzdžiui, 2013 ir 2015 m. „Mūsų nuomone, karinio sprendimo nėra, –rugpjūčio 3 d. Afganistane pabrėžė JAV specialusis įgaliotinis šiai šaliai Zalmay Khalilzadas – Kad Afganistane įsivyrautų taika ir stabilumas, būtina susitarti dėl politinio sprendimo.“ Tai, kad „Talibanas pergalės kariniu būdu nepasieks“ liepą iškilmingai pakartojo net ir Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Johnsonas.
Skamba gražiai, bet tai nėra tiesa. Daugelį konfliktų, veikiausiai įskaitant Siriją, o Afganistaną neabejotinai, galima išspręsti kariniais būdais: karas baigiasi, kai laimi viena pusė. Pusė, kuri turi geresnius ginklus, stipresnę moralę ir kovinę dvasią, sulaukia daugiau paramos iš išorės, galbūt yra sutelkusi geresnius vadus ir karius, turi daugiau ištvermės. Arba yra tiesiog labiau linkusi pasitelkti smurtą, žiaurumą ir terorą arba pasiruošusi žūti vardan to, kad kiti kentėtų smurtą, žiaurumą ir terorą.
Jie nepažįsta Talibano ar „Hezbollah“ kovotojų ar Rusijos samdinių ir neįsivaizduoja, kaip pasaulis atrodo jų akimis.
Taikos derybininkai, konfliktų prevencijos ekspertai, JT ir ES pareigūnai bei daugybė Amerikos ir tarptautinių diplomatų nenori to pripažinti, nes tai neatspindi pasaulio, kuriame jie gyvena, vertybių. Jie nepažįsta Talibano ar „Hezbollah“ kovotojų ar Rusijos samdinių ir neįsivaizduoja, kaip pasaulis atrodo jų akimis. Tačiau žiaurūs ekstremistai, priešingai nei dažnai vaizduojama, gali būti gana racionalūs: jie moka tiksliai apskaičiuoti, ko reikia, kad laimėtų mūšį ar karą, ir būtent tai ką tik Afganistane įgyvendino Talibanas. Tai buvo karinis sprendimas, kurio grupuotė laukė ilgai. Dabar smurtinis judėjimo ekstremizmas virs smurtine, autokratiška, tironiška valstybe.
Būtent tam – kad tai nepasikartotų kitose vietose ir žiaurūs ekstremistai negalėtų užkariauti teritorijų, kur žmonės siekia gyventi taikiai ir laikydamiesi įstatymo – turime armijas, ginklus, žvalgybos agentūras ir įvairaus pobūdžio šnipus, kad ir kokias klaidas šie kartais darytų ir kad ir kokius baisius darbus kartais darytų. Jausdami būtinybę neleisti žiauriems ekstremistams kurti tokias struktūras kaip „al-Qaeda“ ar atskilusius, branduoliniais ginklais ginkluotus režimus, šiaurės amerikiečiai ir europiečiai įsivelia į tolimus ir sudėtingus konfliktus. Dėl šios priežasties JAV yra įsteigusi karines bazes Vokietijoje, Šiaurės Korėjoje ir Kuveite bei kitose vietose, o Afganistane bazę įkurti įtikinti buvo net olandai (ją aplankiau 2008 m. ir tai jau tada atrodė gana rizikingas sprendimas).
Būtent todėl egzistuoja liberaliusis internacionalizmas arba, jei jums taip labiau patinka, „neokonservatyviojo internacionalizmo“ reiškinys: nes kartais valdžią perimti siekiančius smurtinius ekstremistus sustabdyti galima tik ginklais. Visgi daugybė, galbūt dauguma liberaliajame demokratiniame pasaulyje gyvenančių žmonių atsisako tuo tikėti. Jiems šios priemonės seniai atrodo neskoningos arba pernelyg brangios. Visai kaip Ban Ki-moonas arba daugybė jo mėgdžiotojų, jie neretai net apsimeta, kad šių metodų apskritai nereikia, nes konfliktus galima išspręsti „kalbomis“, „dialogu“ arba „kultūriniais mainais“. Jie apsimeta, kad visada galima rasti taikių sprendimų, kurie kažkokiu būdu iki šiol buvo pražiūrėti ir kad visada egzistuoja ne smurtu pagrįstas atsakymas, į kurį iki šiol nebuvo atkreiptas dėmesys, o „solidarumas“ su Afganistano moterimis, fiziškai nedalyvaujant ir be galimybės paremti, neturi jokios prasmės. „Laikykitės, sesės!“, – rašė graikų ekonomistas Yanis Varoufakis savo tviterio įraše, kuriame džiaugėsi „liberalaus neokonservatyviojo imperializmo“ žlugimu ir nesąmoningai pailiustravo, kokia paskendusi savo kliedesiuose yra prieš karą nusiteikusi kairė. Laikykitės, sesės? Kabulo kritimas atskleidė, kokia juokinga tokia retorika ir ją vartojančius paliko kvailių vietoje.
Daugelis šiomis dienomis teigs, kad Afganistanas nebuvo amerikiečių ar Vakarų pralaimėjimas ir tam tikra prasme jie bus teisūs. JAV nepasidavė – jie tiesiog neteko kantrybės ir nusprendė pasitraukti. Buvęs valstybės sekretorius Mike’as Pompeo ir buvęs prezidentas Donaldas Trumpas pasirašė susitarimą, paskelbė apie kariuomenės išvedimą ir pradėjo juos atitraukinėti. Prezidentas Joe Bidenas tiesiog baigė vykdyti šią užduotį. Tiesa, nuotraukos iš Kabulo pasakoja kitą istoriją, visai nesusijusią su Bideno ar Trumpo sprendimais ar JAV politika apskritai. Ta istorija tokia: teokratinė, mizoginistinė, karinė organizacija sparčiai naikina bet kokius liberalios visuomenės elementus, kurie per du „neokonservatyviojo imperializmo“ dešimtmečius sugebėjo įsitvirtinti Afganistane. Praėjus vos kelioms valandoms nuo Talibano pergalės, moterims buvo uždrausta įžengti į Herato universitetą, Talibano pajėgos apšaudė taikius protestuotojus, o dirbantieji su amerikiečiais ar europiečiais pasislėpė arba mėgino bėgti. Kabulo gatvėse vyrai paskubomis puolė uždažinėti moterų veidus vaizduojančius plakatus – jos vėl bus išstumtos į šešėlį.
Hugo Chávezui ar Vladimirui Putinui prireikė daugybės metų represinei savo tautos kontrolei įvesti. Talibanui tą gali pavykti padaryti per kelias dienas ar savaites.
Įvykiai Afganistane yra gerokai platesnės istorijos dalis, tačiau jie ją iliustruoja iki skausmo aiškiai. Retai kada taip aiškiai matomas skirtumas tarp „atvirų“ ir „uždarų“ visuomenių, tarp demokratijos ir diktatūros, tarp laisvės ir autokratijos, retai kada pastarosios pusės pergalė prieš pirmąją buvo tokia staigi ir tokia viską apimanti. Hugo Chávezui ar Vladimirui Putinui prireikė daugybės metų represinei savo tautos kontrolei įvesti. Talibanui tą gali pavykti padaryti per kelias dienas ar savaites.
Dėl šios priežasties Kabulo griūtis kai kuriems JAV sąjungininkams neabejotinai sukels abejonių, ar jų pačių liberali visuomenė yra saugi. Jie supranta, kodėl amerikiečiai pavargo nuo Afganistano: galbūt tiesa, kad šį šalis buvo per tolima, per svetima, kad būtų galima pateisinti tolesnį buvimą joje, kaip taip primygtinai teigė Bidenas. O kurios šalys tuomet yra pakankamai artimos ar pakankamai panašios kultūriškai, kad galėtų būti tikros dėl ilgalaikės Amerikos paramos? Šiose teritorijose šiuo metu nevyksta karas, bet pamodeliuokime: jei JAV kariuomenė staiga atšauktų pagalbą oro transportu arba logistika, sakykime, Europai ar Pietų Korėjos pusiasaliui, daugybė šalių staiga netektų apsaugos prieš agresiją. Ilgesnį laiką negalėtų apsiginti nei Lenkija, nei Estija, nei Japonija. Didžiulis klausimas, žinoma, pakibęs virš Taivano salų.
Jei JAV kariuomenė staiga atšauktų pagalbą oro transportu arba logistika, sakykime, Europai ar Pietų Korėjos pusiasaliui, daugybė šalių staiga netektų apsaugos prieš agresiją. Ilgesnį laiką negalėtų apsiginti nei Lenkija, nei Estija, nei Japonija. Didžiulis klausimas, žinoma, pakibęs virš Taivano salų.
Kritus Kabului, amerikiečiai – tiek administracijos atstovai, tiek Kongreso nariai, tiek abiejų partijų vadovai, o pirmiausia paprasti šalies gyventojai – turėtų dėmesį sutelkti į pasirinkimus, kurie dabar lauks kiekviename žingsnyje. Afganistano situacija yra naudingas priminimas, kad net jei mes ar mūsų sąjungininkai yra pavargę nuo „nesibaigiančių karų“, Talibanas nė kiek nuo jų nepavargo. Nepavargę ir jiems padėję pakistaniečiai, Rusijos, Kinijos ar Irano režimai, laukiantys, kada galės pasipelnyti iš valdžios perėmimo Afganistane, ar „al-Qaeda“ bei kitos grupuotės, kurios ateityje gali rasti prieglobstį Afganistane. Tiksliau tariant, net jei mūsų nedomina nė viena iš šių šalių ar jų žiauri politika, joms įdomūs mes. Turtingas Amerikos ir Europos visuomenes jos laiko kliūtimis, kurias reikia pašalinti. Liberalioji demokratija nėra abstrakcija – jie ją suvokia kaip galingą ir pavojingą ideologiją, kuri kelia grėsmę jų galiai ir kurią būtina sutriuškinti visur, kur tik ji egzistuoja ir šiam tikslui jie pasitelks korupciją, propagandą ir netgi smurtą. Jie to imsis tiek Sirijoje ir Ukrainoje, tiek ir JAV, JK ar ES teritorijose.
Galbūt nenorime, kad visa tai būtų tiesa. Galbūt mums labiau patiktų kitoks pasaulis, kuriame galėtumėte nesikišti į jų gyvenimą, o jie nesikištų į mūsų. Mes gyvename ne tokiame pasaulyje. Realiame pasaulyje liberaliąją demokratiją kartais tenka ginti realiame, kariniame, o ne ideologiniame mūšyje. Ir ne visada įmanoma kovoti kalba, argumentais, konferencijomis, diplomatija ar pasitelkiant žmogaus teisių organizacijas, JT deklaracijas ir rūsčius ES pareiškimus dėl susirūpinimo. Galima būtų pasakyti ir kitaip – galite mėginti kovoti šiais būdais, bet pralaimėsite.
