Baltarusų tautos laisvė – aktualiausia pastarųjų dienų Lietuvos užsienio politikos tema. Negalime likti nuošalyje ir mes. Auroriui sutikus, dalijamės Europos Parlamento nario, atstovaujančio Lietuvą, Andriaus Kubiliaus mintimis apie tai, ko galime tikėtis ir ką turėtume padaryti, palaikydami baltarusų laisvės kovą.
Baltarusijos reikalai jau kelintą savaitę laiko prikaustę mūsų dėmesį. Revoliucija tęsiasi. Dinamika, kaip ir bet kokioje revoliucijoje, yra sparčiai besikeičianti ir sunkiai prognozuojama: yra pakilimų ir atoslūgių laikotarpiai; po patirtų pirmųjų labai skaudžių smūgių valdžia bando persigrupuoti ir atgauti kvapą; opozicija bando tvarkingiau susigrupuoti; trumpo sprinto nuotaikas keičia ilgos distancijos nuojautos.
Ta proga keletas pastabų, bandant pačiam sau pasidaryti keletą išvadų:
TRUMPA AR ILGA DISTANCIJA?
Nors man, kaip ir daugeliui, norėtųsi kiek galima greičiau pamatyti diktatūros Baltarusijoje pabaigą, tačiau visiškai tikėtinas ir toks revoliucijos scenarijus, kuris užtruks dar keletą mėnesių. Tam turi būti pasiruošusi Baltarusijos opozicija, tam turime būti pasiruošę ir mes Lietuvoje, tam turi būti pasiruošę ir Baltarusijos permainų draugai visoje Europos Sąjungoje. Mitingų ir streikų dinamika gali keistis, tačiau lieka vienas nekintantis dalykas – Lukašenka rinkimus pralaimėjo. Verta prisiminti, kad 2014 metų Maidano Ukrainoje pergalė buvo pasiekta taip pat ne per vieną dieną ir net ne per vieną savaitę ar mėnesį.
Maidanas Kijeve prasidėjo iš karto po 2013 metų Rytų Partnerystės viršūnių susitikimo, kuris įvyko Vilniuje 2013 m. lapkričio 28 – 29 dienomis, o galutinė pergalė buvo pasiekta 2014 metų vasario 21 – 23 dienomis. Revoliucijos Baltarusijoje niekaip negalima lyginti su Maidanu Ukrainoje ir būtina dėti visas pastangas, kad Baltarusijoje būtų išvengta naujų aukų, tačiau ir Baltarusijoje negalima atmesti galimo kelių mėnesių trukmės revoliucijos scenarijaus.
KODĖL LUKAŠENKOS INAUGURACIJA NUKELIAMA BENT 2 MĖNESIAMS?
Šią savaitę buvo pasirodę žinučių, kad artimiausiomis dienomis gali įvykti nauja Lukašenkos inauguracijos ceremonija. Dar vienai kadencijai. Tačiau Jermošina iš Centrinės rinkimų komisijos, kuri tokią ceremoniją ir turi organizuoti, skubiai pranešė, kad tai įvyks per artimiausius du mėnesius.
Susidaro vaizdas, kad Lukašenka nebeskuba su nauja inauguracija.
Gali būti, kad to priežastis yra visiškai suprantama: po naujos inauguracijos baigiasi Lukašenkos dabartiniai įgaliojimai. Jeigu dabartinių įgaliojimų legitimumą dar galima kažkaip pagrįsti, tai nauji įgaliojimai bus visiškai nelegitimūs, nes Lukašenka ir pats supranta, kad rinkimus jis pralaimėjo. O tai reiškia, kad po naujos inauguracijos jis bus tik „pilietis Lukašenka“, kuris yra nekonstituciniu būdu užgrobęs valdžią. Ir gali būti, kad jis pats nėra įsitikinęs, ar Prezidento su naujais, bet nelegitimiais įgaliojimais, klausys kariuomenė ir kitos jėgos struktūros. Todėl ir neskubina naujos inauguracijos bei savo nelegitimumo valandos.
Neskubėti matyt verčia ir naivus manymas, kad su laiku revoliucijos įkarštis atvės. Gali būti, kad taip elgtis pataria ir Putinas.
PUTINAS IR LUKAŠENKA
Lukašenka ir Putinas kas dieną susiskambina. Akivaizdu, kad Lukašenka laikysis įsikibęs posto tiek, kiek jam tai daryti lieps Putinas. Tai supranta Vakarų lyderiai: A.Merkel, E.Macron, kurie dėl „Baltarusijos krizės“ skambina ne Lukašenkai, bet Putinui. Tai supranta ir Baltarusijos opozicijos Koordinacinė Taryba, kurios lyderiai taip pat atvirai sako, kad tikisi konstruktyvaus Rusijos vaidmens išsprendžiant pagrindinę problemą – pralaimėjusio Lukašenkos patraukimo problemą. Tokia situacija šiuo metu leidžia Putinui jaustis svarbiam ir tyliai į priekį stumti savo reikalavimus dėl būsimų Baltarusijos reikalų. Tačiau Putinas padarys eilinę, strateginę klaidą, jeigu jis tokią Lukašenkos laikymo poste taktiką pavers savo ilgalaike strategija Baltarusijos atžvilgiu. Nes kuo toliau, tuo labiau darysis aišku, kad Putino parama yra vienintelė priežastis, kodėl Lukašenka nesitraukia. Ir ilgainiui tai pradės suprasti vis platesnės gretos tų Baltarusijos piliečių, kurie šiandien nebijodami OMON žiaurumų ir toliau eina į aikštes protestuoti arba pradeda streikuoti su vieninteliu reikalavimu: „išeik“ («уходи»). Ilgainiui kontrastas darysis vis ryškesnis: Putinas yra Lukašenkos gelbėtojas nuo žmonių valios, tuo tarpu Europos Sąjunga yra kartu su Baltarusijos žmonėmis. Kai žmonės pradės tai vis aiškiau matyti, baltarusių akyse „toksiniu“ taps ne tik Lukašenka su visais savo omonais, bet ir pats Lukašenką gelbėjantis Putinas. Nors dabar baltarusiai siekia tik demokratijos, bet ne naujų geopolitinių tikslų, Putinas gali „priversti“ juos susimąstyti, kas iš geopolitinių veikėjų yra iš tikrųjų su Baltarusijos žmonėmis (Europos Sąjunga), o kas yra su Lukašenka (Putinas).
Todėl tikėtina, kad po kelių savaičių (gal po rugsėjo 13 d., kai įvyks regioniniai rinkimai Rusijoje) Putinas Lukašenkai nurodys trauktis. Taip įvyks, jeigu Kremliuje yra dar kiek nors racionalumo ir supratimo, kad Putinas po Maidano savo parama Janukovyčiui ir agresija prieš Ukrainą sukūrė šiandieninę provakarietišką Ukrainą, ir lygiai taip pat gali „sukurti“ provakarietišką Baltarusiją. Tam tereikia, kad baltarusiai vis labiau suvoktų, jog vienintelė priežastis, kodėl Lukašenka vis dar „neišeina“, yra tai, kad Putinas jam neleidžia to padaryti.
OPOZICIJOS KOORDINACINĖ TARYBA
Šią savaitę matome mažiau mitingų (sekmadienį Minske organizuojamas visos Baltarusijos mitingas „prieš Lukašenką“), bet daugiau opozicinio „susitvarkymo“ dalykų. Sviatlanos Cichanouskajos iniciatyva buvo sukurtas opozicinis Koordinacinis Komitetas, kuriasi Nacionalinio Streiko Komitetas. Taip užsipildo politinės lyderystės erdvė.
Nepaisant to, kad kaip visada opoziciniuose judėjimuose yra nepatenkintų tuo, kaip Koordinacinis Komitetas buvo sudarytas, ar kad kas nors nėra įtrauktas į jį, ar, kad ką nors ne tą pasakė, bet Komiteto įkūrimas yra didžiulis žingsnis į priekį. Taip – jam dar reikės savo veiksmais ir žodžiais išsikovoti autoritetą ir žmonių pagarbą. Tačiau tai, kad opozicija pradeda organizuoti ne tik mitingus ir protestus, bet ir struktūrizuoti Baltarusijos naująjį politinį lauką, yra dėsningas žingsnis į priekį. Komitetui atrasti savo veikimo būdą ir taktiką teks labai greitai, tačiau teks ruoštis ir ilgesnio laikotarpio veiklai. Ir vėlgi – bus visko: bus entuziazmo bangų ir nusivylimo bangų, bus didelių pergalių ir skausmingų (bet tikiuosi – nepražūtingų) pralaimėjimų; bus ginčų, nesutarimų ir net išsiskyrimų. Taip reikalai klostosi po kiekvienos revoliucijos: revoliucijos vienybę palaipsniui keičia natūrali politinė diferenciacija. Bet šiame etape Koordinacinio Komiteto veikla bus ypatingai svarbi. Šiam Komitetui, kaip ir Sviatlanai Cichanouskajai, reikalingas mūsų solidarumas, pripažinimas ir parama. Taip, kaip 1988-aisiais ji buvo reikalinga mūsų Sąjūdžio Tarybai.
Lukašenka grasina Komitetui bylomis dėl tariamo pasikėsinimo užgrobti valstybės valdžią. Tai tik įrodo, kad Lukašenka supranta, koks svarbus žingsnis yra Komiteto sukūrimas. Tačiau paradoksas, kad Lukašenka tuo pačiu pats brėžia savo ateities kontūrus, nes jeigu jis, pralaimėjęs rinkimus, artimiausiu metu nesutiks dėl taikaus pasitraukimo iš valdžios ir naujų demokratinių rinkimų organizavimo, po naujos inauguracijos jis pats taps tuo eiliniu piliečiu, kuris neteisėtai užgrobė valstybės valdžią. O tai yra sunkus nusikaltimas.
BALTARUSIJOS GEOPOLITIKA
Nors Baltarusijoje vykstanti revoliucija yra demokratinė, o ne geopolitinė revoliucija, mūsų tarpe kartais tai nėra suprantama ir dėl to nuskamba lyg ir nusivylimo gaidelės. Tai tik rodo, kad nėra suprantamos Baltarusijos demokratinės revoliucijos geopolitinė svarba ir jos galimos ilgalaikės pasekmės. Lygiai taip pat tai rodo, kad nėra suprantamos geopolitinės Baltarusijos ypatybės, kurias yra būtina racionaliai įvertinti tam, kad išvengtume klaidingų lūkesčių.
Ta proga – keletas trumpų pastabų:
Pirmiausia, reikia suvokti, kad baltarusių tautai rusų tauta (ne Putinas) etniškai ir kultūriškai yra gimininga ir artima, taip, kaip lietuviams yra artima latvių tauta. Todėl tikėtis, kad baltarusiai žiūrės į Rusiją taip pat, kaip mes ar taip, kaip ukrainiečiai, būtų tiesiog neišmintinga. Putinas, bandydamas išsaugoti Lukašenką, turėtų padaryti didelių ir ilgalaikių klaidų, kad baltarusių požiūris į Rusiją dramatiškai pasikeistų. Tačiau šiandieninis baltarusių požiūris į Rusiją visai nereiškia, kad baltarusiai nenori tapti normalia europietiška valstybe.
Antra, reikia atsiminti, kad tarp Oršos ir Smolensko einanti Baltarusijos-Rusijos siena yra tik 400 km nuo Maskvos (tik šiek tiek toliau nei atstumas tarp Vilniaus ir Klaipėdos). Todėl akivaizdu, kad Maskvos geopolitinis jautrumas į pasikeitimus Baltarusijoje yra labai didelis. Negana to, Baltarusijoje nuo senesnių laikų yra kelios karinės Rusijos bazės, kurių viena yra Rusijos vienintelė karinė tolimojo nuotolio radiolokacinė stotis, netoli Baranovičių. Visa tai ir yra priežastis, kodėl Lukašenka bando sužadinti Kremliaus jautrumą, skelbdamas, kad demokratinė Baltarusija iš karto sieks tapti NATO nare, o Koordinacinis Komitetas tai ryžtingai neigia. Tas pats Babaryko, kol jo nepasodino į kalėjimą, racionaliai aiškino, kad Baltarusija turėtų siekti neutralumo ir, kad būtų gerai tai per artimiausią dešimtmetį pasiekti. Baltarusijos neutralumo siekis pirmiausia yra geopolitinės ir karinės Rusijos įtakos Baltarusijai mažinimo siekis. Ir tai yra racionalus, protingas tikslas.
Tačiau demokratijos pergalė Baltarusijoje turės žymiai platesnių ir ilgalaikių geopolitinių pasekmių. Nes tai būtų ypatingai stiprus, užkrečiantis pavyzdys Rusijos žmonėms eiti tuo pačiu keliu ir po 20-ties autoritarinio valdymo metų pradėti atsisveikinimo su tokiu režimu procesą. Prieš 4 mėnesius niekas netikėjo (tame tarpe ir aš), kad gali įvykti tai, ką šiandien matome Baltarusijoje. Jeigu tai šiandien vyksta mūsų artimiausioje kaimynystėje, reiškia tik vieną – tai gali įvykti ir Rusijoje. O Rusijos sugrįžimas į demokratinių, europietiškų šeimų bendriją yra pats svarbiausias geopolitinis virsmas, kurio pirmiausia reikia pačiai Rusijai, bet taip pat ir visai Europai. Demokratinės permainos Baltarusijoje atveria šias duris į milžiniškas permainas Europos žemyne.
BALTARUSIJOS EKONOMIKA: KAIP MAŽINTI ŠANTAŽO GALIMYBES?
Baltarusijos ekonomika yra stipriai pasiligojusi ir, be to, labai stipriai pririšta prie Rusijos rinkų ir Kremliaus dotacijų. Visi žinome, kad demokratijoje ekonominiai nepritekliai yra labai stiprus politinis faktorius.
Akivaizdu, kad Kremlius turėdamas tokį ekonominį įtakos Baltarusijos politikai instrumentą, jį naudos labai intensyviai tiek per artimiausius naujus Prezidento rinkimus, tiek ir per po to seksiančius Parlamento bei savivaldos rinkimus. Tokia perspektyva abejoti būtų tiesiog neprotinga.
Todėl prieš pradedant kalbėti apie tai, kokias europietiškas ekonomines reformas turėtų įgyvendinti nauja demokratinė Baltarusijos Vyriausybė, Europos Sąjunga jau dabar turi svarstyti ir ruošti didelės apimties neatidėliotinos paramos polukašenkinės Baltarusijos ekonomikai paketą, analogišką savo apimtimi tokiam paramos paketui, kokį Europos Sąjunga suteikė Ukrainai po Maidano revoliucijos. 2014 metais Ukrainai buvo suteiktas 14 mlrd. eurų paramos paketas. Atsižvelgiant į tai, kad Baltarusija fiziškai yra mažesnė nei Ukraina, toks ES paramos paketas Baltarusijai turėtų siekti iki 3.5 – 4 mlrd. eurų.
Kitas ilgalaikis tikslas, kurio siekti naujai Baltarusijos Vyriausybei turėtų padėti Europos Sąjunga – tai palaipsniui mažinti Baltarusijos ekonomikos priklausomybę išimtinai nuo Rusijos ekonomikos. Plačiau atverdama savo rinkas, Europos Sąjunga padėtų diversifikuoti Baltarusijos ekonomiką, tuo pačiu mažintų Kremliaus galimybes ne tik ekonomiškai, bet ir politiškai įtakoti Baltarusijos demokratinę valstybę. Tačiau ir čia tenka būti realistais – tai nevienadienis procesas, jam reikės gerai apgalvotų ilgalaikių priemonių.
Todėl jau dabar reikia pradėti rengti naują visaapimančią ir ilgalaikę ES santykių su demokratine Baltarusija strategiją.
JAUNA DEMOKRATIJA: STEBUKLŲ NEBŪNA
Baltarusijos demokratinė revoliucija atves Baltarusiją į jai visiškai naują kelią, kurį sąlyginai galima pavadinti „jaunos demokratijos keliu“. Baltarusijai tai bus faktiškai visai nauja patirtis. Tačiau mes atsimename savo tokio paties kelio pradžią. Daugelis mūsų patirčių atsikartojo pomaidaninėje Ukrainoje ar Gruzijoje po „rožių revoliucijos“. Jaunų demokratijų patirtis yra nagrinėta daugelyje reikšmingų akademinių veikalų ir yra akivaizdu, kad po entuziastingo ir vieningo revoliucinio laikotarpio vėliau beveik neišvengiamai seka nusivylimo ir net nostalgijos laikotarpis; revoliucinės vienybės laikmetį keičia partinės diferenciacijos, konkurencijos ir net susipriešinimo laikas; ekonomikos transformaciją iš valstybės valdomos ir dotuojamos ekonomikos į rinkos konkurencija paremtą ekonomiką taip pat lydi neišvengiami bankrotai, laikini sunkumai ir nepritekliai. Visa tai mums teko praeiti, visa tai teks praeiti ir Baltarusijai. Mes tai praėjome, būdami nevieniši, bet jausdami efektyvų Europos Sąjungos solidarumą, to paties reikės ir naujajai Baltarusijai. Ir Baltarusija šį nelengvą kelią įveiks.
Ir kai jiems bus sunku (o taip tikrai bus!), jie turi jausti mūsų nuoširdų solidarumą. O tam reikia, kad mes ne iš aukšto ir arogantiškai žiūrėtume į jų atsargius žingsnius, galimas klaidas ir klaidžiojimus, bet kaip tie broliai ir sesės, kurie tas klaidas jau esame patys padarę ir kuriems nuoširdžiai rūpi, kad mūsų broliams baltarusiams tikrai pasisektų.
Nes Baltarusijos sėkmė bus ir mūsų sėkmė!
