Jurijus Andropovas, Vladimiras Putinas / alchetron.com nuotr.
Straipsnio autorius Marius Laurinavičius, Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitikas. Straipsnis publikuotas portale LRT
Šio Rusijos saugumo struktūrų generolo pavardė Lietuvoje plačiajai visuomenei tikriausiai nėra gerai žinoma. Nors bent jau Rusijos žiniasklaidos šaltiniai nedviprasmiškai teigia, jog būtent jis asmeniškai (su specialiąja grupe atvykęs į Lietuvą) vadovavo Lietuvos partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto likvidavimo operacijai 1951 metų rugsėjo 4 d.
Tačiau aš buvusį KGB generolą leitenantą Jevgenijų Pitovranovą šiandien pristatyti noriu ne dėl jo vaidmens vykdant nusikaltimus prieš Lietuvos ir kitų Baltijos šalių partizanus.
Nors šis generolas padarė įspūdingą karjerą nuo NKVD Gorkio miesto (dabar – Žemutinis Naugardas) viršininko pavaduotojo iki SSRS žvalgybos bei kontržvalgybos vadovų, šiandien noriu skaitytojams papasakoti apie jo veiklą jau oficialiai pasitraukus iš KGB.
Mat būtent ši veikla gali ne tik dar aiškiau atskleisti Vladimiro Putino režimo šaknis, bet ir akivaizdžiai iliustruoti šio režimo keliamas grėsmes, kurios vis dar dažnai ir dabar ignoruojamos.
Galima net teigti, jog, nors J. Pitovranovas iš KGB oficialiai pasitraukė dar 1966 metais (realiai vėliau, tiesiog dirbo su priedanga), o mirė prieš pat V. Putinui ateinant į valdžią (1999 metų lapkritį), jis turėtų būti laikomas vienu svarbiausių šio režimo architektų.
KGB generolas leitenantas Jevgenijus Pitovranovas
Be to, būtent jo sumanytas žvalgybos modelis ir šiais laikais kone daugiausiai prisideda prie Kremliaus įtakos, kuri kartais tikrai atrodo neproporcinga pačios Rusijos galiai, sklaidos Vakaruose.
Būtent tam ir bus skirtas šis, jau šeštasis LRT.lt ciklo, kurio tikslas – išsklaidyti šešėlius, vis dar gaubiančius Lietuvai milžinišką grėsmę keliantį V. Putino režimą ar net mitus apie jį ir jo prigimtį, straipsnis.
Pirmajame ciklo rašinyje faktais, tyrimų duomenimis bei liudininkų parodymais pagrindžiau, kodėl klaidinga manyti, kad režimą sukūrė pats V. Putinas. Ir kodėl būtina suprasti, kad šio režimo „autorių teisės“ priklauso visai KGB/FSB sistemai, tiesiog galutinai susigrąžinusiai valdžią Rusijoje.
Antrajame rašinyje atskleidžiau ne vien iki tol itin mažai nagrinėtą V. Putino biografijos pusę – jo asmeninį ryšį su tarptautiniu teroristų tinklu. Šiame straipsnyje taip pat parodžiau, kad V. Putinas buvo iš anksto rengtas ne vien bet kokiam scenarijui, bet ir esminėms permainoms SSRS.
Trečiajame rašinyje, pasitelkęs viešą informaciją, argumentavau, kad M. Gorbačiovo „perestroika“ buvo tik 1982 m. SSRS vadovu tapusio ilgamečio KGB pirmininko Jurijaus Andropovo plano reformuoti Sovietų Sąjungą įgyvendinimas.
Ketvirtajame rašinyje viešai žinomais dokumentais parodžiau, kaip „kapitalizmas“ Sovietų Sąjungoje buvo kuriamas pagal konkretų KGB planą ir Komunistų partijos bei KGB pinigais. Ir kaip KGB perėmė valdžią net tada, kai atrodė, kad ji pati atsidūrė demokratinių jėgų taikiklyje.
Penktajame rašinyje vienos konkrečios bendrovės, kurią, beje, įkūrė išeivis iš Vilniaus, pavyzdžiu parodžiau, kaip KGB dar prieš SSRS žlugimą pradėtos kurti imperijos gijos iki pat šių dienų driekiasi net į aukščiausio rango Vakarų lyderių aplinką.
Todėl šį kartą natūraliai atėjo metas įvykdyti dar ketvirtajame ciklo rašinyje duotą pažadą parašyti apie tuomet tik prabėgomis paminėto J. Pitovranovo vaidmenį kuriant tą KGB sistemą, kuri vėliau ir tapo V. Putino režimo pagrindu.
Marius Laurinavičius / E. Genio / LRT nuotr.
Juo labiau kad penktajame ciklo rašinyje minima bendrovė „Seabeco“ (mano pasirinkta tik kaip iliustracija, nes tokių bendrovių buvo ne viena) buvo įkurta 1982 metais – iš esmės tuo pat metu, kai į valdžią Sovietų Sąjungoje atėjo KGB vadovas Jurijus Andropovas. Tačiau KGB veikla, rengiantis tam, ką realiai įgyvendinti pradėjo ilgametis šios nusikalstamos organizacijos lyderis, o vėliau tęsė paskutinis SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas, prasidėjo dar anksčiau.
Maža to, šiame cikle jau ne kartą minėtas buvęs KGB 5-osios valdybos papulkininkis Vladimiras Popovas, dar 1995 metais emigravęs į Kanadą ir nuo to laiko KGB paslaptis po truputį atskleidinėjantis neseniai paskelbtoje savo knygoje „Piktadarių sąmokslas. Buvusio KGB papulkininkio užrašai“ (Заговор негодяев. Записки бывшего подполковника КГБ) tikrai daug dėmesio J. Pitovranovui skiria būtent mano nagrinėjamu aspektu – kaip vienam slapto KGB plano architektų.
Pasak V. Popovo, J. Pitovranovas buvo KGB 5-osios valdybos viršininko Filipo Bobkovo, KGB 1-osios valdybos viršininko pavaduotojo Boriso Ivanovo, kuris vėliau tapo J. Andropovo ir jo bendražygio bei įpėdinio KGB vadovo poste Viktoro Čebrikovo patarėju, SSRS komunistų partijos Centro komiteto sekretoriaus ir Politinio biuro nario Olego Šenino bei kitų svarbių plano įgyvendintojų mokytojas ir globėjas.
Kai kurie Rusijos veikėjai eina gerokai toliau ir J. Pitovranovą net vadina „sąmokslo sugriauti Sovietų Sąjungą“ architektu kartu su pačiu J. Andropovu. Vienas tokių – buvęs SSRS komunistų partijos Centro komiteto tarptautinio skyriaus darbuotojas Viačeslavas Matuzovas.
Praėjusių metų kovą paskelbtame interviu iškalbingu pavadinimu „Michailas Gorbačiovas – tik plano sugriauti Sovietų Sąjungą pėstininkas“ V. Matuzovas be kita ko teigia: „Andropovas buvo pirmasis Karelijos–Suomijos SSR komjaunimo centrinio komiteto sekretorius. Už jo stovėjo Otto Kuusinenas. O su kuo Kuusinenas buvo susijęs? Su valstybės saugumo generolu leitenantu Jevgenijumi Pitovranovu. Jis yra visų Andropovo, Primakovo ir kitų perestroikos veikėjų „tėvas“.
V. Matuzovo ir kitų sąmokslo teorijomis apie J. Pitovranovą, kaip SSRS griovėją, tikėti tikrai nesiūlau, tačiau šio generolo vaidmuo – jei ne kaip perestroikos veikėjų „tėvo“, tai bent jau kaip ypač svarbaus ir įtakingo jų bendražygio – yra patvirtinamas daugelio visiškai skirtingų šaltinių.
Tačiau svarbiausia net ne tai. Daug svarbiau yra konkretus J. Pitovranovo vaidmuo dar SSRS laikais greta tariamai socialistinės sistemos užsienyje slaptai kuriant tą saugumietišką mafijinį kapitalizmą, kuris yra dabartinio V. Putino režimo pamatas.
Žinant ankstesnėse šio ciklo dalyse jau pasakotą pagal KGB planą vykdyto, KGB kontroliuoto ir SSRS komunistų partijos bei pačios KGB pinigais finansuoto perėjimo į kapitalizmą Sovietų Sąjungoje istoriją, pradėti pasakoti apie J. Pitovranovą, manau, verta nuo 2004 metų balandį žurnale „Komersant vlast“ skelbto tikrai išsamaus pasakojimo ne tik apie patį J. Pitovranovą, bet ir apie vadinamąją „Firmą“.
Andropovas ir Pitovranovas
Tiksliau, nuo žurnalisto Jevgenijaus Žirnovo, parašiusio šį pasakojimą, asmeninio prisiminimo iš 1991 metų epizodo Maskvoje: „1991 m. pradžioje paskambino bičiulis iš Generalinės prokuratūros tyrimo skyriaus ir silpnu balsu paprašė skubiai atvykti – esą turi informacijos […]. Kaip paaiškėjo, svarbioje byloje dėl neteisėtų valiutos operacijų jie aptiko KGB atsargos generolo pėdsakus. Anot jų, šis „draugas“ kontroliavo vieną iš pasaulyje žinomų ofšorinių zonų ir valdė nuo 12 iki 60 milijardų JAV dolerių.“
Šis KGB atsargos generolas ir buvo J. Pitovranovas. Byla, žinoma, niekuomet nebuvo ištirta, o ir daugiau liudijimų apie tokią finansų imperiją, kurią SSRS žlugimo laikotarpiu kontroliavo J. Pitovranovas, reikia pripažinti, nėra.
Todėl ar verta tikėti šia Rusijos žurnalisto informacija, teks spręsti remiantis kitais šaltiniais – daugiausia tuo, kas apie J. Pitovranovą ir jo „Firmą“ yra tikrai žinoma ir nekelia didesnių abejonių.
Minėtoji „Firma“ – tai neoficialus vieno slapčiausių KGB užsienio žvalgybos padalinių, vadinamojo „F“ (finansinės žvalgybos) skyriaus, kodinis pavadinimas. Apie „Firmą“ iš tiesų sklando legendos, daugelį kurių net nėra galimybių patikrinti.
Pavyzdžiui, yra teigiančiųjų, kad „Firma“ buvo tarsi asmeninė J. Andropovo specialioji tarnyba už KGB ribų, kuri, be kitų užduočių, rūpinosi, pavyzdžiui, kompromituojančios informacijos apie tuomečio SSRS lyderio Leonido Brežnevo aplinką rinkimu bei kitais J. Andropovo kilimo į SSRS valdžios viršūnę reikalais.
Teigiama, kad ši struktūra buvo atskaitinga tiesiogiai J. Andropovui, apeinant tiesioginius vadovus KGB struktūroje ir net J. Andropovo pavaduotojus. Esą šis padalinys turėjo net savo atskirą biudžetą ir nuo KGB atskirus ryšio su rezidentais užsienyje kanalus.
Tikėti ar netikėti tokia informacija ir ją pateikiančiais Rusijos šaltiniais, kiekvieno reikalas – su šiame cikle nagrinėjama tema tai nėra susiję. Daug svarbiau tai, kas yra neabejotina.
1969 metais J. Pitovranovas naujajam KGB vadovui Jurijui Andropovui (šis SSRS KGB vadovu tapo 1967 metais) pateikė planą, kaip žvalgybai išnaudoti SSRS Prekybos ir pramonės rūmus, kuriuose pats tuomet užėmė šios struktūros vadovo pavaduotojo postą.
Pradinio plano esmė buvo pasitelkti Vakarų verslininkus siekiant gauti SSRS dominusią žvalgybos informaciją – iš esmės mainyti su Sovietų Sąjunga leidimą kai kuriems užsienio verslininkams daryti verslą į įtaką Vakaruose ir KGB dominusią informaciją.
Tam, kad suprastume, kaip „verslą“ vertino KGB ir kaip, beje, V. Putino režimo jis yra išnaudojamas iki šiol, verta priminti paties J. Pitovranovo žodžius apie tai, ką jam esą asmeniškai pasakė J. Andropovas.
KGB / 24tv.ua nuotr.
„Aš žinau, kad draugo Stalino galvoje buvo įsitvirtinusi mintis, kad neturėtume apsiriboti šiandien egzistuojančia žvalgybos darbo struktūra. Turi būti galimybė pakartotinai patikrinti duomenis, gautus per KGB žvalgybos liniją, per GRU liniją. Reikia kažkokio papildymo tam, ką jie daro. Taip, kad tai būtų ir slapta, ir naudinga valstybei. Pagalvokite, kokią struktūrą būtų galima pasiūlyti lygiagrečiai su jau egzistuojančiais valstybės saugumo organais“, – tokiais žodžiais užduotį J. Pitovranovui, pasak jo paties, suformulavo J. Andropovas.
J. Pitovranovas pasiūlė „Firmą“. Taip „verslas“ tapo kone oficialia SSRS, o dabar ir Rusijos saugumo sistemos dalimi. Ir tai – dar viena pamoka iš V. Putino režimo kūrimosi laikotarpio, kurią tiesiog būtina įsiminti ir šiais laikais. O SSRS prekybos ir pramonės rūmai, SSRS užsienio prekybos atstovybės ir visa kita SSRS užsienio ekonominių ryšių sistema tiesiog tapo šios KGB veiklos priedanga.
Jei kas nors mano, kad šiais laikais, ir ypač V. Putino režimo sistemoje, kažkas veikia kitaip, nesileisdamas į platesnius argumentus tik priminsiu, kad buvęs J. Andropovo bendražygis, Rusijos užsienio žvalgybos vadovas ir vienas realiausių kandidatų (be V. Putino) tapti KGB iškeltu B. Jelcino įpėdiniu Jevgenijus Primakovas nuo 2001 iki 2011 metų vadovavo būtent Rusijos prekybos ir pramonės rūmams.
Nuo 2011 metų iki pat dabar Rusijos prekybos ir pramonės rūmų vadovas yra J. Primakovo statytinis Sergejus Katyrinas. Jo patarėjas ryšiams su užsieniu – buvęs J. Primakovo pavaduotojas Rusijos prekybos ir pramonės rūmuose Georgijus Petrovas. Pastarasis – tiesioginis J. Pitovranovo sistemos atstovas, ilgus metus dirbęs SSRS prekybos atstovybėse, o, kai kurių šaltinių teigimu, 20-ojo amžiaus 9-ojo dešimtmečio pradžioje net išsiųstas iš Norvegijos už šnipinėjimą.
Pirmasis Rusijos prekybos ir pramonės rūmų vadovas Stanislavas Smirnovas (vadovavęs jiems iki 2001 metų) – tiesioginis J. Pitovranovo sistemos auklėtinis: komjaunimo aktyvistas, nuo 1986 metų dirbęs prekybos su užsieniu sistemoje.
Būtent Rusijos prekybos ir pramonės rūmuose jau po V. Putino atėjimo į valdžią ilgus metus Verslo saugumo komiteto vadovo postą užėmė kitas B. Jelcino laikais itin įtakingas KGB atstovas – buvęs prezidento saugumo tarnybos vadovas Aleksandras Koržakovas.
Bet grįžkime prie J. Pitovranovo ir jo „Firmos“. „Jau 1975 m. „Firmos“ agentai dirbo 20-yje pasaulio šalių, rinkdami informaciją iš finansininkų ir verslininkų rato“, – savo knygoje „Kontržvalgyba. Skydas ir kardas prieš Abverą ir CŽV“ rašo Rusijos žvalgybų istorikas Vadimas Abramovas.
Per „verslą“ J. Pitovranovas, kuris ir toliau oficialiai buvo tik Prekybos ir pramonės rūmų vadovo pavaduotojas, net asmeniškai išvystė itin aktyvią žvalgybinę veiklą. Teigiama, kad nuo 1969-ųjų iki 1984-ųjų jis pats net 184 kartus vyko į užsienio komandiruotes. Ir labai retai – be konkrečių operatyvinių planų ir užduočių.
J. Pitovranovo realiai vadovautas (formalus vadovas buvo kitas) slaptasis KGB padalinys užmezgė kontaktus ne vien su Vakarų verslininkais, bet ir su diplomatais, politikais. Kai kurie naujieji informacijos ir įtakos šaltiniai buvo tokio aukšto rango ir tokie svarbūs, kad pranešimai apie gautą informaciją ir kitus laimėjimus guldavo net ant L. Brežnevo stalo. O pats J. Pitovranovas už KGB sėkmę, kurią užtikrino „Firma“, 1979 metais net apdovanotas Lenino ordinu.
Tačiau žvalgybinė veikla buvo tik viena „Firmos“ darbo dalis. J. Pitovranovui ir jo „Firmai“ priskiriami KGB kontroliuotos finansinės imperijos Vakaruose sukūrimo idėjos ir įgyvendinimo laurai.
Šios imperijos dalimi buvo tokios bendrovės, kaip jau minėtoji 1982 metais įkurta „Seabeco“. Jau minėtas buvęs KGB 5-osios valdybos papulkininkis V. Popovas savo knygoje „Piktadarių sąmokslas. Buvusio KGB papulkininkio užrašai“ J. Pitovranovo imperijai priskiria ir Lietuvoje labai gerai žinomą buvusį verslininką – KGB agentą Šabtajų Kalmanovičių.
Šiame kontekste daug pasakyti gali detalė, kurią 2003 metais, recenzuodamas ką tik išleistą Aleksandro Kiseliovo knygą, pavadintą „Stalino favoritas iš Lubiankos“, priminė Rusijos žurnalistas ir rašytojas Igoris Ševeliovas.
„Vasilijus Aksionovas (rašytojas, 1980 metais išleistas gyventi į JAV, – M. L.) teigė, kad emigravęs pirmą kartą pateko į Vakarų Berlyną Vokietijoje. Ir jį nustebino daugybė „gerai atpažįstamų rusų vaikinų“ (turimi galvoje Rusijos saugumo struktūrų atstovai – M. L.), kurie labai aktyviai užsiėmė verslu. Tai buvo devintojo dešimtmečio pradžia – apie jokias perestroikas nebuvo nė kalbos. Iš knygos dabar aišku, kad būtent jie, „Pitovranovo lizdo jaunikliai“, ruošė dirvą naujiems projektams“, – rašė I. Ševeliovas.
Manoma, kad būtent „Firma“ kūrė ir įgyvendino įvairias finansines machinacijas – nuo pinigų plovimo iki slaptų KGB operacijų ir KGB partnerių užsienyje finansavimo.
Įdomiausia, kad pagal oficialią rusišką versiją „Firma“ buvo išformuota 1984 metais – mirus J. Andropovui ir į Vakarų Vokietiją pabėgus vienam šios šalies žvalgybų jau anksčiau užverbuotam „Firmos“ analitikui Leonidui Kuterginui. Teigiama, kad šis pabėgimas ne tik padarė milžinišką žalą KGB, nes Vakarai sužinojo daug Kremliaus paslapčių, bet ir „Firmos“ veiklą padarė neįmanomą.
Tačiau iš anksčiau šiame cikle aprašytų vėlesnių negu 1984 metų įvykių net ir KGB kontroliuoto „verslo“ srityje labiau panašu, kad net ir išformavus „Firmą“ pati sistema veikė toliau. Juo labiau kad ir pats J. Pitovranovas 1983 metais iš SSRS Prekybos ir pramonės rūmų vadovo pavaduotojo posto persėdo į šios struktūros vadovo kėdę.
Be to, į J. Pitovranovo veiklą tuomet jau atkreipė dėmesį Vakarų – ypač JAV – žvalgybos.
Vakaruose viešai apie J. Pitovranovą dar 1983 metais prabilo KGB tinklus tyrinėjęs ir ne vieną knygą apie tai parašęs JAV tiriamosios žurnalistikos atstovas Johnas Barronas. Jei išnagrinėsime, ką J. Barronas yra rašęs apie J. Pitovranovą, nemažą dalį to, ką papasakojau anksčiau, ko gero, galima pasakoti ir remiantis J. Barrono tyrinėjimais.
Tačiau 1987 metais dienraštis „The New York Times“ pranešė jau ne apie žurnalistinius tyrimus, o apie JAV Valstybės departamento raportą, parengtą remiantis įslaptinta Centrinės žvalgybos agentūros medžiaga. Šiame raporte įspėjama būtent apie grėsmę, kurią JAV kelia J. Pitovranovo vadovaujami SSRS prekybos ir pramonės rūmai. Ypač atkreiptas dėmesys į tai, kad J. Pitovranovas buvo ir JAV, ir SSRS prekybos ekonominio bendradarbiavimo tarybos USTEC valdybos narys.
Ženkliukas, SSRS prekybos ir pramonės rūmai 50 metų / meshok.net nuotr.
1988 metais specialų raportą, skirtą ekonominio bendradarbiavimo su SSRS, ypač bendrų įmonių, keliamoms grėsmėms paskelbė ir įtakinga JAV respublikonų idėjų kalvė „The Heritage Foundation“.
Šiame raporte atkreipiamas dėmesys ir į J. Pitovranovą bei jo ryšius su vienu USTEC įkūrėjų, o vėliau JAV komercijos sekretoriumi Williamu Verity jaunesniuoju.
Tačiau žlugus Sovietų Sąjungai Vakarai, atrodo, galutinai patikėjo, kad priešas įveiktas ir staiga pamiršo visa tai, ką žinojo apie tokią KGB veiklą. O štai J. Pitovranovo sukurta sistema sėkmingai veikia iki šiol.
Beje, J. Pitovranovo sūnus Sergejus Pitovranovas dar SSRS laikais dirbo 1972 metais Austrijoje įkurtame Tarptautiniame taikomosios sisteminės analizės institute, kurio vaidmuo šiame cikle nagrinėjamiems įvykiams itin reikšmingas.
Tačiau apie šį institutą – kitą kartą. Šį kartą įdomiau tai, kad tas pats J. Pitovranovo sūnus jau V. Putinui atėjus į valdžią dirbo Rusijos atstovu tarptautinėse finansinėse organizacijose – tarp jų Pasaulio banke.
O paties J. Pitovranovo biografiją iki tol, kol jis, kaip minėta, pabuvęs net SSRS žvalgybos ir kontržvalgybos vadovu, 1966 metais oficialiai pasitraukė iš KGB, teks palikti nuošalyje. Nors ji tikrai įdomi – pavyzdžiui, 1951 metų spalį J. Pitovranovas buvo suimtas. Jo areštas sietas su tuomečio Valstybės saugumo ministro Viktoro Abakumovo byla. Tačiau V. Abakumovas 1954 metais buvo sušaudytas, o J. Pitovranovas jau 1952 metais ne tik paleistas asmeniniu Josifo Stalino nurodymu, bet ir grąžintas į tarnybą SSRS saugumo struktūrose.
Paliksiu nuošalyje ir šio rašinio pradžioje minėtus Rusijos žiniasklaidos teiginius, kad J. Pitovranovas asmeniškai dalyvavo J. Lukšos-Daumanto likvidavimo operacijoje. Bent jau man šios informacijos patvirtinimo iš lietuviškų šaltinių rasti nepavyko, todėl tai tegul lieka Lietuvos istorikų tyrinėjimams.
Tačiau, savo ruožtu, galiu patvirtinti, kad šio rašinio antraštė nebūtų klaidinanti, net jeigu pasirodytų, jog Rusijos žiniasklaidos teiginiai apie asmeninį J. Pitovranovo vaidmenį nužudant J. Lukšą-Daumantą būtų netikslūs.
Mat J. Pitovranovas, būdamas SSRS Valstybės saugumo ministro pavaduotoju ir SSRS kontržvalgybos vadovu, tikrai bent jau iš Maskvos asmeniškai kuravo kovos prieš Baltijos šalių ir Ukrainos partizanus operacijas. Yra žinomas (aprašytas net jo biografo A. Kiseliovo) ir bent vienas jo asmeninio dalyvavimo likviduojant vieną iš Latvijos partizanų vadų epizodas.
Vladimiras Putinas / AP nuotr.
