Straipsnio autorius Marius Laurinavičius, Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitikas. Straipsnis publikuotas portale LRT
Jei tiesiog pasakyčiau, kad tai, ką dabar vadiname Vladimiro Putino Rusija, sukūrė ne pats dabartinis Rusijos lyderis, o dar 1984 m. miręs ilgametis Sovietų Sąjungos KGB vadovas Jurijus Andropovas, tikriausiai daugelis skaitytojų pagalvotų, kad aš išprotėjau.
Tačiau aš ketinu ne tik pasakyti, bet ir akivaizdžiai parodyti bei pagrįsti faktais, liudininkų parodymais bei kitais duomenimis, kad mažų mažiausiai V. Putino režimo prigimties reikia ieškoti būtent J. Andropovo, simbolizavusio kruviniausius KGB nusikaltimus, valdymo laikotarpiu.
Režimą, žinoma, kūrė daugybė įvairių veikėjų, tarp jų ir V. Putinas. Tačiau būtent J. Andropovą, kuris dar vadintas, pavyzdžiui, Vengrijos revoliucijos budeliu, teisingiausia laikyti žmogumi, padėjusiu V. Putino režimo pamatus.
Šis rašinys – jau trečiasis naujojo su LRT.lt pradėto ciklo, kurio tikslas išsklaidyti šešėlius, vis dar gaubiančius Lietuvai milžinišką grėsmę keliantį V. Putino režimą, ar net mitus apie jį ir jo prigimtį, straipsnis.
Pirmajame rašinyje faktais, tyrimų duomenimis bei liudininkų parodymais pagrindžiau, kodėl klaidinga manyti, kad režimą sukūrė pats V. Putinas. Ir kodėl būtina suprasti, kad šio režimo „autorių teisės“ priklauso daug galingesnei negu pats dabartinis Rusijos vadovas KGB/FSB sistemai, tiesiog galutinai susigrąžinusiai valdžią Rusijoje. Ir nors nieko tikrai atsitiktinio šiame KGB/FSB valdžios susigrąžinimo procese nebuvo, patį V. Putiną galima laikyti gana atsitiktiniu lyderiu, nes šiuo lyderiu galėjo tapti ir kas nors kitas iš KGB.
Antrajame rašinyje atskleidžiau ne vien iki tol itin mažai nagrinėtą V. Putino biografijos pusę – jo asmeninį ryšį su tarptautiniu teroristų tinklu. Šiame straipsnyje taip pat parodžiau, kad V. Putinas buvo iš anksto rengtas ne vien bet kokiam scenarijui, bet ir esminėms permainoms SSRS. Jis galėjo dalyvauti net pasiruošimo socialistinės Rytų Vokietijos sistemos žlugimui programoje „Luč“. Dalyvauti būdamas ne šiaip „pilku, nieko nenuveikusiu KGB karininku”, o slapčiausio ir kone svarbiausio KGB padalinio – „S“ valdybos („nelegali žvalgyba“) Pirmojoje vyriausioje valdyboje (užsienio žvalgyba) – agentu.
Todėl, ko gero, visai simboliška šį trečiąjį rašinį būtų pradėti nuo to, kaip V. Putiną vertino, regis, buvęs tikrasis jo tiesioginis vadovas – „S“ valdybos viršininkas, SSRS „nelegalios žvalgybos“ legenda Jurijus Drozdovas.
Vladimiras Putinas / AP nuotr.
„Putinas – jokia mįslė. Jis pats suprantamiausias Rusijos lyderis nuo Andropovo laikų. Putinas – tai antroji Andropovo versija“, – tokia citata prasideda J. Drozdovo knyga ne mažiau iškalbingu pavadinimu „Jurijus Andropovas ir Vladimiras Putinas. Pakeliui į atgimimą“.
Tiesa, paties J. Drozdovo teigimu, ši citata priklauso ne jam, o JAV centrui „Global Intelligence Update“ (tikriausiai turimas omenyje JAV organizacijos „Stratfor“ rengtas biuletenis tokiu pavadinimu).
Rasti patvirtinimų, kad „Stratfor“ kažkada taip rašė, man nepavyko. Tačiau tai ir nėra svarbu, daug svarbiau, kad tokius žodžius savo knygos epigrafui pasirinko J. Drozdovas.
2002 m. ši pasirodžiusi knyga buvo vertinama įvairiai. Kai kas teigė, kad J. Drozdovas su savo bendraautoriumi tiesiog pats ieškojo atsakymo, ar V. Putinas bus „J. Andropovo kelio“ tęsėjas. Kai sakė, kad ji – dar viena mito apie tai, kad V. Putinas toks yra, kūrimo priemonė.
Tačiau, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, panašiausia, kad J. Drozdovas tiesiog pasinaudojo savo žiniomis prognozuodamas Rusijos ateitį.
Tačiau nebūtina remtis vien J. Drozdovu. Galima, pavyzdžiui, pažvelgti į patį V. Putiną, kuris nė neslepia, kad laiko save J. Andropovo mokiniu, o gal net įpėdiniu. Galima net prisiminti, kaip V. Putinas, dar net nebūdamas prezidentas, dar tuomet, kai nebuvo paskelbtas net B. Jelcino įpėdiniu, pradėjo nuoseklų ir itin aktyvų J. Andropovo kulto atkūrimą.
1999 m. birželį, 85-ųjų J. Andropovo gimimo metinių proga, V. Putinas ne tik iškilmingai padėjo gėlių prie J. Andropovo kapo, bet ir išplėstinėje FSB, kuriai tuomet vadovavo, kolegijoje surengė Rojaus Medvedevo biografinės knygos apie J. Andropovą pristatymą.
Tų pačių metų gruodžio 20 d. V. Putinas vėl iškilmingai atidengė J. Andropovui skirtą memorialinę lentą ant KGB pastato. Lenta naktį slapčia buvo demontuota, kai po 1991 m. rugpjūčio pučo buvo apipilta dažais, o patys KGB darbuotojai baiminosi, kad lenta bus paprasčiausiai nuplėšta laisvės ištroškusių ir permainų reikalaujančių žmonių.
Beje, 1999 m. lenta buvo grąžinta kitą dieną, kai V. Putinas šventinio renginio Rusijos saugumo tarnybų darbuotojų dienos proga ištarė dabar jau daugelio pamirštą frazę: „Grupė FSB pareigūnų, kuriuos jūs komandiravote po priedanga dirbti vyriausybėje, pirmajame etape su savo užduotimis susitvarko.“
Galima, pavyzdžiui, pažvelgti į patį V. Putiną, kuris nė neslepia, kad laiko save J. Andropovo mokiniu, o gal net įpėdiniu. Galima net prisiminti, kaip V. Putinas, dar net nebūdamas prezidentas, dar tuomet, kai nebuvo paskelbtas net B. Jelcino įpėdiniu, pradėjo nuoseklų ir itin aktyvų J. Andropovo kulto atkūrimą.
Tačiau ir tuomet dar niekas nežinojo, kad į valdžią Rusijoje ateina „antroji J. Andropovo versija“.
Vis dėlto J. Andropovo kultas buvo kuriamas visomis pajėgomis – imtos leisti knygos, kuriami filmai, skiriamos J. Andropovo vardo premijos ir stipendijos, o 2004 m. 90-ųjų J. Andropovo gimimo ir 20-ųjų mirties metinių proga V. Putino nurodymu Rusijoje iškilo 3 metrų aukščio paminklas J. Andropovui. Tiesa, ne Maskvoje, o Karelijos sostinėje Petrozavodske, kur J. Andropovas prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo komjaunimo pirmasis sekretorius.
Tyrinėtoja Julie Fedor savo knygoje „Russia and the Cult of State Security: The Chekist Tradition From Lenin to Putin“ („Rusija ir valstybės saugumo kultas: čekistų tradicijos nuo Lenino iki Putino“) net mini tokią citatą iš to laikotarpio pačios FSB žurnalo „Lubianka“: „Daugelis J. Andropovo idėjų „nuo 1991 m. ir dar anksčiau“ buvo pamirštos dėl to laikotarpio politinių aplinkybių; bet dabar laikas grįžti prie šių idėjų.“
Ar V. Putinas tikrai grįžo prie J. Andropovo idėjų? Paminėsiu tik kelis pavyzdžius.
Štai buvęs vienas artimų J. Andropovo bendražygių Arkadijus Volskis nuolat pabrėždavo, kad 2003 m. V. Putino įvykdyta Rusijos administracinė reforma yra „pasiskolinta“ J. Andropovo idėja.
Vladimiras Putinas / AP nuotr.
Savo prezidentavimą V. Putinas, kaip ir J. Andropovas, vos tik atėjęs į valdžią pradėjo nuo tariamos kovos su korupcija, o tiksliau, nuo valymų valdžioje. Tik V. Putino atveju šių valymų taikiniu tapo vadinamieji oligarchai, kurie tuo metu Rusijoje ir buvo laikomi tikrąja valdžia.
Dabar matome, kiek V. Putino kova su korupcija buvo ir yra reali, o kiek tai – tik kovos dėl valdžios forma.
Lygiai tą patį nepriklausomi J. Andropovo laikotarpio tyrinėtojai teigia apie buvusį KGB vadovą. Net „pasirinktinio teisingumo“ terminas vartojamas tas pats.
Visuotinis sekimas ir vadinamojo „kompromato“ rinkimas taikomas ne vien paprastiems žmonėms, bet ir valdžios atstovams – taip pat V. Putino sėkmingai įgyvendinta J. Andropovo idėja. Beje, įgyvendinta dar prieš oficialiai perimant valdžią. V. Putinas, pavyzdžiui, dar būdamas FSB vadovas, pritaikė šią idėją sukompromituodamas ir taip pašalindamas tuometį generalinį prokurorą J. Skuratovą ir taip pelnydamas B. Jelcino šeimos pasitikėjimą.
Net ir užsienio politikos srityje J. Andropovas su V. Putinu turi panašumų. Pavyzdžiui, nors aplinkybės visiškai skirtingos, santykius su Kinija tiek J. Andropovas laikė, tiek dabar V. Putinas laiko atsvara NATO ir Vakarams apskritai.
Kinijos vėliava / Pixabay nuotr.
Beje, net Malaizijos lėktuvo numušimas virš Ukrainos 2014 m., dėl kurio Rusija, nepaisydama akivaizdžių įrodymų, iki šiol neigia savo kaltę, dažnai ir, ko gero, ne visai be pagrindo lyginamas su Pietų Korėjos keleivinio lainerio numušimu 1983 m., valdant J. Andropovui.
Tačiau svarbiausia, kad vadinamoji Michailo Gorbačiovo „perestroika“, kuri ir tapo tiesiogine V. Putino režimo kūrimosi pradžia, buvo ne kas kita, kaip J. Andropovo plano reformuoti Sovietų Sąjungą įgyvendinimas.
Bent jau didžioji dalis Lietuvos visuomenės iki šiol mano, kad „perestroiką“ pradėjo M. Gorbačiovas, ji esą buvo šio tariamo demokrato ir reformatoriaus, vėliau susitepusio rankas nekaltų civilių krauju Baku, Tbilisyje ir Vilniuje, projektas.
Tačiau bent jau Rusijoje jau labai seniai nėra jokia paslaptis, kad J. Gorbačiovas visuomet buvo būtent J. Andropovo globotinis. Būtent J. Andropovas 1978 m jį „įtaisė“ į Komunistų partijos Centro komiteto sekretoriaus postą, vėliau jo pastangomis M. Gorbačiovas tapo ir Politinio biuro nariu. Kai kas teigia, kad J. Andropovas buvo aiškiai išreiškęs valią, kad jo įpėdiniu taptų M. Gorbačiovas, tačiau neginčijamų to įrodymų nėra, tik šalutiniai, kurie vis dar kelia daug diskusijų.
Michailas Gorbačiovas / AP nuotr.
Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad pats „reformatorius ir demokratas“ M. Gorbačiovas net du kartus galėjo tapti KGB sistemos dalimi. 1966 m. esą jis buvo siūlomas Stavropolio krašto KGB valdybos vadovu, bet nesutiko tuometis KGB vadovas Vladimiras Semičastnas. O J. Andropovas esą dar 1969 m. svarstė M. Gorbačiovo kandidatūrą į savo pavaduotojus KGB, bet šiai kandidatūrai nepritarė komunistų partijos politbiuras ar net asmeniškai tuometis SSRS lyderis L. Brežnevas.
Kad ir kaip būtų, kai 1985 m. M. Gorbačiovas vis dėlto tapo SSRS vadovu, netrukus ministrų tarybos pirmininku ir „perestroikos“ įgyvendintoju (iki pat 1991 m.) tapo ir kitas J. Andropovo globotinis Nikolajus Ryžkovas. O būtent M. Gorbačiovui su N. Ryžkovu J. Andropovas dar 1983 m. pavedė parengti ekonominių reformų planą. Ir N. Ryžkovas net neslėpė, kad tai, ką pradėjo M. Gorbačiovas, buvo būtent to reformų plano įgyvendinimas.
J. Andropovo laikais gimė ir garsiosios M. Gorbačiovo „ekonominio savarankiškumo“ ir kooperacijos ir bendrų su Vakarų šalimis įmonių idėjos. Tačiau dar svarbiau, kad būtent tada atsirado tos jaunųjų reformatorių grupės, kurios tarsi kaip revoliucinių permainų Sovietų Sąjungoje pasekmė iš esmės perėmė bent jau ekonominę valdžią Rusijoje, kai prezidentas jau buvo B. Jelcinas.
Visuotinis sekimas ir vadinamojo „kompromato“ rinkimas taikomas ne vien paprastiems žmonėms, bet ir valdžios atstovams – taip pat V. Putino sėkmingai įgyvendinta J. Andropovo idėja.
Jau pirmajame šio ciklo rašinyje minėjau, kad tie „jaunieji reformatoriai“, konkrečiai, jų lyderiai Anatolijus Čiubaisas ir Jegoras Gaidaras, suvaidinę tikrai svarbų vaidmenį kuriant tariamai demokratinę Rusiją, o iš tiesų net gelbėjant V. Putiną, „perestroikos“ metais turėjo net savo kuratorių iš KGB – pulkininką Sergejų Kuguševą.
Tačiau dar svarbiau, kad A. Gaidaras, kurio tėvas, beje, buvo KGB karininkas (oficialiai laikraščio „Pravda“ žurnalistas) knygoje „Pralaimėjimų ir pergalių dienos“ pats prisipažįsta, kad buvo dar J. Andropovo nurodymu N. Ryžkovo kurto ekonominių reformų plano vienos iš grupių narys. Ir visi kiti tuomečiai „jaunieji reformatoriai“ tokie buvo tik todėl, kad to reikėjo J. Andropovo reformų planui įgyvendinti.
Net 2016 m. Igorio Sečino pastangomis kalėjime atsidūręs buvęs V. Putino režimo ekonomikos ministras Aleksejus Uliukajevas dar būdamas vyriausybės narys yra viešai pripažinęs, kad J. Andropovo reformų planas ne tik egzistavo, bet ir „jaunųjų reformatorių“, tarp kurių buvo ir jis, veiklą prižiūrėjo pats tuometis SSRS, o anksčiau KGB vadovas.
Ir, beje, net M. Gorbačiovo laikotarpiu tie „jaunieji reformatoriai“ mažiausiai galvojo apie demokratiją.
Nors jie patys viešai aiškina kitaip, šį melą yra viešai demaskavęs buvęs V. Putino patarėjas, o dabar režimo opozicijoje atsidūręs Andrejus Ilarionovas. Jis teigia, kad „jaunųjų reformatorių“ seminaruose, kuriuose pats dalyvavo, perėjimas prie demokratijos kaip toks iš viso nebuvo svarstomas ir tokie uždaviniai šiai grupei nebuvo keliami.
Vladimiras Putinas / AP nuotr.
Atvirkščiai, A. Ilarionovas nurodo net vieną 1990 m. straipsnį iškalbingu pavadinimu „Griežtu kursu“, kuriame tuometės Leningrado „jaunųjų reformatorių“ grupės vardu skelbiami net labai priešingi demokratijai teiginiai. Pavyzdžiui, „visų centrinių visuomenės informavimo priemonių kontrolė“, kurios esą reikia ekonomikos reformoms.
Kita vertus, N. Ryžkovas ir kai kurie M. Gorbačiovo reformų bendražygiai vėliau teigė, kad rėmė M. Gorbačiovą tik iki maždaug 1987 m., kol šis esą atsisakė J. Andropovo kurso.
Tačiau kas iš tikrųjų to kurso atsisakė – M. Gorbačiovas ar N. Ryžkovas su bendražygiais – nėra aišku.
Nes jokio aiškaus dokumento, kuriuo remiantis galima būtų teigti, koks konkrečiai buvo J. Andropovo sumanytas SSRS reformų planas, nėra.
Dažniausiai teigiama, kad jis labai panašus į dabartinį Kinijos modelį: diktatūra su daline rinkos ekonomika. Tik ar labai smarkiai savo esme nuo to „kiniško modelio“ skiriasi V. Putino Rusija? O net jei J. Andropovo planas kažkiek ir mutavo, ar tai tikrai suteikia pagrindą nelaikyti J. Andropovo V. Putino Rusijos krikštatėviu, žinant visas kitas aplinkybes?
Beje, vienas realiausių kandidatų tapti B. Jelcino įpėdiniu, kaip minėjau pirmame šio ciklo straipsnyje, buvo Jevgenijus Primakovas. O jis – ne tik vienas artimiausių J. Andropovo bendražygių, bet ir M. Gorbačiovo reformų įgyvendintojas, paties M. Gorbačiovo teigimu.
Dar vienas itin artimas J. Andropovo padėjėjas Georgijus Šachnazarovas iki galo ištikimas liko ir M. Gorbačiovui. Šio komandoje iki galo buvo ir daugiau buvusios J. Andropovo komandos narių.
Buvęs asmeninės J. Andropovo apsaugos karininkas Aleksandras Koržakovas tapo ir B. Jelcino apsaugos vadovu, o vėliau ir vienu įtakingiausių KGB veikėjų esą demokratinėje B. Jelcino Rusijoje.
Tačiau svarbiausia, kad būtent M. Gorbačiovo reformų, kurias mažų mažiausiai įkvėpė J. Andropovas, pabaigoje, dar prieš SSRS žlugimą, buvo patvirtintas konkretus KGB sumanytas planas, kuris ir tapo jau visiškai tiesioginiu V. Putino Rusijos sukūrimo pagrindu. Ir prie to plano kūrimo bei įgyvendinimo daug prisidėjo artimi J. Andropovo bendražygiai iš pačios KGB.
Tačiau apie tai – jau kitą kartą.
