Rusijos ambasadoje Argentinoje 2018 metais buvo sulaikyta beveik 400 kilogramų kokaino / Claudio Santisteban / ZUMA / TASS nuotr.
Straipsnio autorius Marius Laurinavičius, Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitikas. Straipsnis pirmą kartą publikuotas portale LRT, publikavimui parengė InformNapalm Lietuvos redakcija.
Kai 2018 m. vasarį pasaulį apskriejo žinia apie Argentinos teisėsaugos demaskuotą pasaulinės kokaino prekybos kanalą per Rusijos ambasadą šioje šalyje, mažiau su Kremliaus mafijos režimu susipažinę žmonės tikriausiai negalėjo patikėti. Juk narkotikų prekyba paprastai laikoma nusikalstamo pasaulio veikla, kurią visos valstybės bent jau oficialiai siekia užkardyti. Todėl žinios, kad tokia nusikalstama veikla vyksta po ambasados stogu, tikrai nedaug kas galėjo tikėtis.
Vėliau į viešumą patekusi su šiuo skandalu susijusi informacija apaugo dar sultingesnėmis detalėmis. Skandalo sūkuryje atsidūrė net Rusijos saugumo tarybos sekretoriaus ir vieno įtakingiausių Rusijos saugumo tarnybų atstovų Nikolajaus Patruševo lėktuvas.
Michailo Chodorkovskio įkurtas „Dosjė centras“, atlikęs žurnalistinį tyrimą, teigia, kad bent jau dalis šių narkotikų, remiantis byloje esančiais vieno liudytojo parodymais, buvo skirta Valstybės Dūmos ir Federacijos Tarybos atstovams.
Tiek „Dosjė centro“ tyrimo autoriai, tiek atskirą tyrimą atlikusi Rusijos nusikalstamą pasaulį ir jo ryšius su šalies saugumo tarnybomis jau daug metų tirianti žurnalistė Anastasija Kirilenko priėjo prie dar kelių svarbių išvadų.
Pirmiausia akivaizdu, kad Rusija daro viską, kad nuslėptų, o ne atskleistų tikrąjį šio nusikaltimo paveikslą. Antra, prie jo tiesiog negalėjo neprisidėti Rusijos saugumo tarnybos. Ir trečia, akivaizdu, kad šis narkotikų tiekimo kanalas nebuvo vienkartinis – juo kokainas buvo gabenamas jau kurį laiką.
Rusijos orlaivis susijęs su kokaino kontrabanda / Argentinos Policijos nuotr.
A. Kirilenko cituoja Kolumbijos leidinio „Sevana“ 2018 m. paskelbtą tyrimą, kuriame netgi anoniminiai Argentinos teisėsaugos pareigūnai, nepatenkinti, kad tyrimas nėra pakankamai išsamus ir nenukreiptas į tikruosius organizatorius, patvirtina, kad, jų duomenimis, su Rusijos specialiosiomis tarnybomis susijęs narkotikų prekybos tinklas išsiplėtęs po visą Lotynų Ameriką.
Net ir tiriant Argentinos epizodą paaiškėjo, kad anksčiau tie patys asmenys tokius pat lagaminus, kokiuose rasti narkotikai Argentinoje, siuntė per Rusijos ambasadą Urugvajuje.
Vien šio skandalo ir minėtų išvadų pakaktų, kad Rusijos valdžią galima būtų pagrįstai kaltinti mažų mažiausiai bandant pridengti ir apsaugoti narkotikų prekeivius.
Šiame jau 13-ame su LRT.lt tęsiamo ciklo „20 Putino metų“ rašinyje ketinu parodyti gerokai daugiau – kaip jau ilgus dešimtmečius narkotikų prekyba yra aukščiausios, iš pradžių Sovietų Sąjungos, o dabar Rusijos, valdžios palaimintas ir šalies specialiųjų tarnybų organizuojamas „verslas“.
Jau minėtų „Dosjė centro“ ir A. Kirilenkos atliktų tyrimų plačiau nekomentuosiu. Jie paskelbti visai neseniai ir visai tikėtina, kad bent jau Rusija besidomintys žmonės apie juos žino pakankamai. O jei ir nežino, abu tyrimus tikrai lengva susirasti internete.
Mano tikslas parodyti, kad „diplomatinis“ kokaino tiekimo kanalas – joks atsitiktinumas. Veikiau tai dar vienas ilgamečio planingo Rusijos specialiųjų tarnybų dalyvavimo tarptautiniame narkotikų prekybos tinkle įrodymas.
Beje, šių įrodymų net ir pastaruoju metu toli ieškoti nereikia. Prisimenate Jungtines Valstijas šių metų liepą sudrebinusią informaciją, kad Rusijos karinė žvalgyba mokėjo pinigus su Talibanu susijusiems smogikams už amerikiečių karių žudymą?
Į šio skandalo aptarimą taip pat nesivelsiu. Juo labiau kad amerikiečiai patys iki šiol ginčijasi, ar žvalgybinė informacija yra tikrai pakankama teigti, kad pinigai su Talibanu susijusiems smogikams buvo mokami būtent už amerikiečių karių žudymą.
Šiandien mano nagrinėjamame kontekste daug svarbiau yra kita. Tai, kad pinigus su Talibanu susijusiems smogikams Rusijos specialiosios tarnybos tikrai mokėjo, neabejotina. Bet dar svarbiau, kad tarpininku tarp Rusijos karinės žvalgybos ir Talibano smogikų laikomas ne kas kitas, o… Afganistano narkotikų prekeivis Rahmatullah Azizi, kuris, amerikiečių teigimu, paskui dar ir buvo paslėptas Rusijoje.
Talibano kovotojai Afganistane / AP nuotr.
Apie Talibano ryšius su narkotikais prekiaujančia Rusijos mafija (dažniausiai vartojamas toks junginys, tarsi nenorint pripažinti, kad ši mafija įsikūrusi Kremliuje) pasaulio teisėsaugai ir žvalgyboms žinoma jau seniai.
Pavyzdžiui, netrukus po 2001 m. rugsėjo 11-osios teroro atakų JAV, tų pačių metų rugsėjo pabaigoje, „The Washington Times“ paskelbė rašinį apie „Al Qaedos” teroristų tinklo lyderio Osamos bin Ladeno ketinimus įsigyti cheminį ginklą. Šaltinis, iš kurio tą cheminį ginklą teroristai norėjo įsigyti, vėl buvo įvardytas kaip „Rusijos mafija“.
Kalbant apie Talibano ryšius su Rusija, ko gero, svarbiausias buvo straipsnyje pateiktas buvusio JAV Valstybės departamento Antiteroristinio skyriaus pareigūno Larry Johnsono liudijimas. „Jau anksčiau turėjome įrodymų apie Talibano ir Rusijos nusikaltėlių ryšius dėl opijaus”, – tuomet tvirtino L. Johnsonas, jis neslėpė, kad rusai iš opijaus daro heroiną ir pardavinėja jį Europoje.
Dabar žinome, kad Afganistano narkotikų prekeiviai yra ir tarpininkai tarp Talibano bei Rusijos žvalgybų.
Narkotikai konfiskuoti iš Hezbollah / europe-israel.org nuotr.
Pastaraisiais metais viešojoje erdvėje vis pasirodo pranešimų, kad Rusijos karininkai kartu su „Hezbollah“ monopolizuoja narkotikų tiekimo kanalus Artimuosiuose Rytuose. Be to, narkotikų prekyba net viešai kaltinami būtent Rusijos remiami Sirijos Basharo al Assado režimas bei Libijos karo vadas Khalifa Haftaras.
Ir nors ši informacija galbūt nėra pakankamai pagrįsta įrodymais, kad Kremlius galėtų būti pats oficialiai apkaltintas prisidėjimu prie pasaulinės narkotikų prekybos ir šiuose epizoduose, svarbu ir tai, kad šie naujieji pranešimai atitinka jau anksčiau oficialiai patvirtintą informaciją. O ji iš tiesų įdomi ir verta atskiro paminėjimo.
2014 m. Prahoje sulaikytas „Hezbollah“ teroristų tinklo narys Ali Fayyadas ir pora jo pagalbininkų. JAV teisėsauga šį asmenį įvardija kaip teroristų rėmėją bei ginklų ir narkotikų prekeivį. O pats sulaikymas buvo amerikiečių vykdytos specialiosios operacijos prieš narkotikų bei ginklų prekybą, pinigų plovimą bei terorizmo finansavimą rezultatas.
Tačiau įdomiausia, kad bylos tyrėjai išsiaiškino (amerikiečių žiniasklaida tai įvardija viešai), kad A. Fayydas buvo atskaitingas… Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.
Galbūt bandymas A. Fayyadą asmeniškai sieti su pačiu V. Putinu ir yra šiai istorijai daug dėmesio skyrusios žiniasklaidos bandymas tiesiog patraukti dėmesį tokiu personalizavimu, tačiau dėl to, kad A. Fayyadas tiesiogiai susijęs su Kremliaus režimu, abejonių nekyla.
Juo labiau kad būtent Kremliaus režimas labiausiai stengėsi, kad A. Fayyadas nebūtų perduotas Amerikai, ir galiausiai pasiekė šį tikslą. Maža to, A. Fayyadas buvo ir legendinio ginklų prekeivio Viktoro Buto, kuris, savo ruožtu, jau visiškai tiesiogiai siejamas su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, bendrininkas ir partneris.
Tokios bent jau netiesioginiais į Kremlių besidriekiančios pasaulinės narkotikų prekybos gijų įrodymais galimos laikyti viešos informacijos yra ir daugiau. Tačiau, norint suprasti su Kremliumi ir Rusijos specialiosiomis tarnybomis susijusios pasaulinės narkotikų prekybos schemas bei identifikuoti šios nusikalstamos veiklos organizatorius, verta dar kartą grįžti kelis dešimtmečius į praeitį.
1986 m. gegužės pabaigoje į Roterdamo uostą iš Rygos atplaukė Sovietų Sąjungos laivas „Kapitonas Tomsonas“. Jame šalia razinų, kurios atplukdytos pagal dokumentus, rasta ir 220 kilogramų heroino, kuris atkeliavo iš Sovietų Sąjungos kariuomenės kontroliuotų Afganistano teritorijų.
Šiaurinis heroino prekybos kelias iš Afganistano / šaltinis igtds.org.
Ir nors Nyderlandų valdžia neskubėjo dėl šio narkotikų siuntos kaltinti Sovietų Sąjungos, netrukus būtent šis epizodo tyrimas virto pirmaisiais rimtais įrodymais, kad Kremlius planingai ir sąmoningai yra įsitraukęs į tarptautinę narkotikų prekybą.
Ir šiuos kaltinimus bei įrodymus pažėrė ne bet kas, o tuometis specialusis Italijos kovos su mafija komisaras Riccardo Boccia. Tačiau svarbiausia, kad šis Italijos pareigūnas atskleidė ne vien minėtos narkotikų siuntos ryšį su Sovietų Sąjunga, bet ir strateginį SSRS dalyvavimo pasaulinėje narkotikų prekyboje pobūdį.
Jis pateikė informaciją apie ypač slaptą Sovietų Sąjungos KGB direktyvą M-120/00-050, kurioje buvo tiesiai šviesiai suformuluoti sovietų planai destabilizuoti Vakarus, pasitelkiant narkotikų prekybą.
Šios direktyvos kopiją kartu su kitais dokumentais dar 1971 m. Vakarų specialiosioms tarnyboms perdavė į Vakarus pabėgęs aukšto rango Bulgarijos saugumo pareigūnas, pulkininkas Stefanas Sverdlevas.
Garsus JAV saugumo ir Sovietų Sąjungos ekspertas Josephas D. Douglasas 1990 m. išleistoje knygoje „Red Cocaine: The Drugging of America“ rašo, kad S. Sverdlevas ne šiaip iš nuogirdų žinojo apie Sovietų Sąjungos kontroliuotą narkotikų prekybą, o pats asmeniškai dalyvavo šiose operacijose. Kai nusprendė pabėgti į Vakarus, kartus pasiėmė ir Bulgarijos saugumo turėtus su tuo susijusius dokumentus.
Tačiau, kaip minėjau, nebūtina tikėti J. D. Douglasu – informaciją apie egzistavusią ypač slaptą KGB direktyvą, apibrėžiančią SSRS planus destabilizuoti Vakarus, pasitelkiant narkotikų prekybą, net šalies parlamentui pateikė specialusis Italijos kovos su mafija komisaras R. Boccia.
Vis dėlto J. D. Douglasas savo knygoje „Red Cocaine: The Drugging of America“ pateikia ir daugiau įrodymų.
Dar vienas perbėgėlis, ne tik visiškai patvirtinantis bulgaro S. Sverdlevo pateiktas žinias, bet ir jas gerokai papildęs, buvo vienas Čekoslovakijos komunistų partijos bosų ir Čekoslovakijos armijos generolas majoras Janas Šejna, į Vakarus pabėgę 1968 m. pradžioje – per vadinamąjį Prahos pavasarį.
Savo knygoje J. D. Douglasas aprašo asmeninį susitikimą su J. Šejna, kai šis jau Jungtinėse Valstijose dirbo Centrinės žvalgybos agentūros kontržvalgybos analitiku. Žinoma, J. D. Douglasas paklausė J. Šejnos ir apie Sovietų Sąjungos kontroliuotą narkotikų prekybą.
Ištyrus RF paramą Afganistano Talibanui, galima susieti jų ginklų tiekimą su Rusijos baze Tadžikistane. „Kurgontepa“ aerodromo palydovinių vaizdų tyrimas parodė kelis nedidelius orlaivius, naudojamus heroino kontrabandoje, šalia Rusijos oro gynybos ir kosmoso pajėgų karinio transporto angarų. / Šaltinis igtds.org.
„Kitą valandą ar dvi jis teikė informaciją apie sovietų prekybos narkotikais operacijas, tarp jų vykdytas per satelitines valstybes, pagrindinių sprendimų datas ir, svarbiausia, apie esminę sovietų strategiją”, – rašė J. D. Douglasas apie pokalbį su J. Šejna po klausimo apie narkotikus.
Šie J. Šejnos liudijimai dar kartą patvirtino paties J. D. Douglaso tyrimais ir S. Sverdlevo pateiktais įrodymais pagrįstą išvadą, kad Maskvai narkotikų prekyba buvo itin svarbi. Tai Kremliuje sugalvotas strateginis būdas finansuoti terorizmą ir susilpninti JAV bei jų sąjungininkus.
Pasak J. Šejnos, dar 1956 m. tuometis Sovietų Sąjungos lyderis Nikita Chruščiovas užsakė specialų tyrimą dėl galimo narkotikų prekybos poveikio kovoje prieš Vakarus. Šį poveikį kelioms amerikiečių kartoms išanalizavo sovietų mokslo akademija.
„Tyrimo išvados, – rašė J. D. Douglasas, – buvo tokios, kad prekyba narkotikais bus nepaprastai veiksminga priemonė, o labiausiai pažeidžiamais taikiniais taps JAV, Kanada, Prancūzija ir Vakarų Vokietija, todėl verta pasinaudoti šia galimybe.“
Kremliaus strategija numatė kurti Rusijos specialiųjų tarnybų kontroliuojamas organizuoto nusikalstamumo grupes ir ragino įsiskverbti į jau egzistuojančias mafijas visame pasaulyje.
Pasak J. D. Douglaso, „sovietai galvojo, kad, jei jie sėkmingai įsiskverbtų į organizuotą nusikalstamumą, turėtų neįprastai geras galimybes kontroliuoti daugelį politikų, nes turėtų prieigą prie patikimiausios informacijos apie narkotikus, pinigus, ginklus ir įvairaus pobūdžio korupciją. Antroji priežastis buvo naudoti organizuotą nusikalstamumą kaip slaptą narkotikų platinimo mechanizmą“.
Beje, dar vienas N. Chruščiovo narkotikų prekybai nuo pat pradžių keltų tikslų buvo tas, kad taip galima bus finansuoti ir sovietų žvalgybos operacijas.
O dabar, jau žinodami šią istorinę informaciją, pabandykime įvertinti tai, ką žinome šiandien. Ar tikrai dabartinė viešai žinoma informacija kuo nors iš esmės skiriasi nuo to, kaip tai buvo aprašyta ir įrodymais pagrįsta dar Sovietų Sąjungos laikais?
Organizuotas nusikalstamumas, narkotikų prekyba, terorizmas ir Rusijos specialiosios tarnybos – vėl vienoje gretoje. Atsitiktinumas?
Jei kas nors mano, kad po SSRS žlugimo kas nors iš esmės pasikeitė, galima priminti GRU pulkininko Stanislavo Lunevo, kuris į Ameriką pasitraukė 1992 m., liudijimą JAV Atstovų rūmų Nacionalinio saugumo komitete.
Stanislavas Lunevas
Per šį 1998 m. vykusį liudijimą S. Lunevas pats apibūdino dar ne V. Putino, o B. Jelcino valdomą Rusiją kaip mafijos kontroliuojamą valstybę. Jis pabrėžė, kad Rusijos mafija skiriasi nuo kitose valstybėse esančios mafijos tuo, kad šalies valdžia su mafija nekovoja, bet jai padeda. Nes pati valdžia ir yra mafija.
Šios dienos nagrinėjamame kontekste dar svarbesnis S. Lunevo pasakojimas apie jam žinomą buvusį Rusijos planą atgabenti į JAV ir paslėpti mažo galingumo branduolinius ginklus, kurie galimo karo atveju būtų skirti sabotažo ir šalies destabilizavimo akcijoms. S. Lunevas teigė, kad ir šiems branduoliniams ginklams į JAV atgabenti buvo planuojama naudoti narkotikų kontrabandininkų išbandytus kelius.
2000 m. viename savo straipsnių S. Lunevas rašė: „Naujasis Rusijos elitas Kubą laiko neįkainojama narkotikų gabenimo iš vadinamojo Auksinio trikampio (teritorija pietryčių Azijoje – M. L.) ir Vidurio Azijos į Amerikos žemyną grandimi. Maskvoje leidžiamas laikraštis „Komsolmolskaja pravda“ (1995 m. liepos mėn.) atskleidė, kad Kuba yra esminė galingiausio Rusijos finansų ir pramonės konsorciumų narkotikų operacijų ašis. Paskutiniame XX a. dešimtmetyje šį konsorciumą sukūrė buvę KGB pareigūnai Komunistų partijos pinigais.
Šiai organizacijai vadovauja generolas, kuris buvo KGB vadovo pirmasis pavaduotojas ir Penktosios valdybos viršininkas. […] Jo vadovaujami buvę KGB pareigūnai perėmė ir išplėtė narkotikų kelią nuo Afganistano iki JAV ir Vakarų Europos per Užkaukazę ir Rusiją.
Šie buvę KGB pareigūnai, kaip rašė Maskvos laikraštis, susiję su kitais buvusiais KGB atstovais, dirbančiais narkotikus gaminančiuose Laoso, Birmos, Kambodžos ir Korėjos rajonuose bei KGB atstovais dislokuotas Rusijos laivyno bazėje Kamrano įlankoje, Vietname. Tada jie sukūrė gabenimo grandinę tarp Kubos ir šių regionų bei narkotikų baronų Italijoje, Rumunijoje ir Kolumbijoje.
Nors šiame straipsnyje pats S. Lunevas daugiausia remiasi Rusijos laikraščio informacija, net jei leidinio „Komsomolskaja Pravda“ informaciją laikysime nepakankamai patikima, būtina priminti, kad pats S. Lunevas visuotinai pripažįstamas kaip patikimas liudininkas. Ir apie su narkotikų prekyba susijusius Rusijos valdžios mafijos ryšius jis kalbėjo ne kartą. Todėl kažin ar pats platintų informaciją, kuri prieštarautų jo paties žinioms. Juo labiau kad ir pačioje Rusijoje informacijos apie su šios šalies generolais susijusią narkotikų prekybą buvo tikrai daugybė.
Viešo buvusio KGB ir FSB agento Aleksandro Litvinenkos nužudymo tyrimo metu į viešumą pateko ir dokumentas apie buvusio Rusijos federalinės narkotikų kontrolės valdybos vadovo Viktoro Ivanovo asmeninį dalyvavimą narkotikų prekybos schemose paskutiniame XX a. dešimtmetyje Sankt Peterburge.
Šią pažymą sudarė dar vienas buvęs Rusijos specialiųjų tarnybos darbuotojas, buvęs V. Putino bendramokslis Jurijus Švecas. Joje teigiama, kad V. Ivanovas bendradarbiavo su Tambovo nusikalstamos grupuotės lyderiu Vladimiru Kumarinu ir padėjo šiam perimti Sankt Peterburgo jūrų uosto kontrolę. O tuomet per jį buvo organizuotas narkotikų tiekimas iš Kolumbijos į Europą.
Beje, yra įdomus paties V. Kumarino liudijimas iš kalėjimo, kur jis galų gale atsidūrė įsivėlęs į konfliktus su valdžia. V. Kumarinas tvirtina, kad narkotikų kontrolę Sankt Peterburge perimti jam pasiūlė vėliau V. Ivanovo pavaduotoju Rusijos federalinės narkotikų kontrolės valdyboje buvęs Nikolajus Aulovas.
„Aš gerai pažįstu Aulovą nuo pat jo kapitono laikų, kai pirmoji tona kokaino buvo gabenama per Vyborgą troškinio skardinėse. 1992–1993 m. buvo susitikimas su Aulovu, kuriame (kaip supratau) jis man užsiminė, kad aš perimčiau narkotikų kontrolę, teigdamas, kad tas, kuris perims kontrolę, gaus daug pinigų“, – tvirtino V. Kumarinas viename interviu iš kalėjimo.
Vladimiras Barsukovas (aka Kumarinas) teisme / Tass nuotr.
V. Kumarinas, žinoma, negali būti laikomas patikimu liudininku. Tačiau tai, kad N. Aulovas turėtų būti laikomas ne teisėsaugos, o nusikaltėlių pasaulio atstovu, parodė ir Ispanijos teisėsaugos tyrimas. 2016 m. Ispanijoje tirtos Rusijos mafijos bylos pagrindu tuo metu veikiančiam Rusijos federalinės narkotikų kontrolės valdybos viršininko pavaduotojui N. Aulovui buvo išduotas tarptautinis arešto orderis.
V. Ivanovas minėtoje kokaino gabenimo troškinio skardinėse istorijoje taip pat suvaidino esminį vaidmenį. Tuo metu jis buvo Sankt Peterburgo KGB-FSB (pirmaisiais metais po SSRS žlugimo ši tarnyba ne kartą keitė pavadinimą, todėl vadinkime ją taip) Kovos su kontrabanda skyriaus vadovas.
Ir būtent Sankt Peterburgo KGB-FSB sužlugdė tarptautinę Interpolo kontroliuotą operaciją, kurios tikslas buvo išaiškinti visą narkotikų tiekimo iš Kolumbijos į Europą grandinę. Mat minėtų troškinio skardinių kelias buvo visiškai kontroliuojamas. Interpolas pats informavo Rusijos kolegas, bet prašė neliesti krovinio, o tik stebėti jo kelią. Tačiau Sankt Peterburgo saugumiečiai kažkodėl nusprendė sulaikyti narkotikus ir taip sužlugdyti visą operaciją.
Dar įdomesni įrodymai apie jau V. Putino Rusijos aukščiausio rango veikėjų, tarp jų ir paties V. Putino, vaidmenį narkotikų prekyboje surinkti vadinamojoje SPAG byloje, kurią tyrė Vokietijos teisėsauga.
1992 m. Sankt Peterburgo merijos, kurioje V. Putinas užėmė Užsienio ryšių komiteto vadovo postą, iniciatyva buvo įkurta Vokietijos bendrovė SPAG. Bendrovėje oficialias patarėjų pareigas ėjo pats V. Putinas ir dabartinis „Sberbank“ vadovas Germanas Grefas. Bendrovės padaliniui Rusijoje vadovavo garsiojo su V. Putinu susijusio kooperatyvo „Ozero“ narys, oficialiai verslininku vadintas, tačiau ir su V. Kumarinu sietas V. Smirnovas.
Niekas į šią bendrovę tikriausiai ir dėmesio nebūtų atkreipęs, jei Vokietijos žvalgyba ir teisėsauga nebūtų išsiaiškinusios, kad bendrovė įtariama Rusijos mafijos ir Kolumbijos kokaino kartelių pinigų plovimu. Lichtenšteino teisininkas Rudolfas Ritteris, kuris buvo bendrovės įkūrėjas ir vadovas, buvo suimtas, jam pateikti kaltinimai pinigų plovimu.
Štai tokia yra faktais paremta dar SSRS KGB pradėta ir Rusijos specialiųjų tarnybų bei Kremliaus iki šiol tęsiama dalyvavimo pasaulinėje narkotikų prekyboje trumpa istorija.
Faktų ir liudijimų, ko gero, galima būtų rasti ir dar daugiau, tačiau ir tokios informacijos vien atsitiktinumais ar gandais paaiškinti tikrai nepavyks.
Bet svarbiausia, manau, suprasti kelis dalykus.
Pirmiausia, visa tai – dar vienas įrodymas, kad Kremliuje yra įsitaisęs ne šiaip priešiškas Vakarams režimas, su kuriuo vis dėlto esą verta bendradarbiauti tose srityse, kuriose bendradarbiavimas įmanomas, o pati tikriausia mafija, kuri itin stambiu mastu užsiima tradiciškai nusikaltėliams būdinga veikla.
Beje, būtent kova su pasauline narkotikų prekyba dažnai įvardijama kaip ta, kurioje bendradarbiauti su Rusija reikia. Tik toks bendradarbiavimas niekuo nesiskirs nuo bendradarbiavimo su bet kuria kita narkotikų prekyba užsiimančia mafija.
Antra, tiek SSRS laikais, tiek ir dabar ši Rusijos valdžios kontroliuojama prekyba narkotikais turi ir strateginius Vakarų silpninimo bei kovos su jais tikslus.
Trečia, ši prekyba narkotikais jau seniai padėjo Kremliui sukurti tarptautinius nusikaltėlių tinklus, kurie veikia ir Kremliaus naudai, o kartais net yra atskaitingi Kremliui. Todėl Kremliaus tikslas sukurti tarptautinį nusikaltėlių internacionalą „CrimeIntern“, kuris galėtų pakeisti SSRS kurtą komunistinį internacionalą „Comintern“, jau gerokai pasistūmėjęs į priekį ir kelia Vakarams ne mažesnę grėsmę už patį V. Putino režimą.
Tiesa, nagrinėti ir šį mafijinį Kremliaus režimo veidą, ir šio režimo keliamas grėsmes dar tikrai yra ką. Bet apie tai – jau kituose rašiniuose.
