Straipsnio autorius Marius Laurinavičius, Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitikas. Straipsnis publikuotas portale LRT
Pirmoji nepriklausomos Lietuvos premjerė Kazimira Prunskienė tikriausiai niekada neatsikratys KGB agentės Šatrijos Raganos šešėlio, nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nepaisant dar 1992 m. priimto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimo, net du kartus oficialiai išskalbė jos mundurą.
Pirmasis nepriklausomos Latvijos premjeras Ivaras Godmanis buvo KGB agentas. Tai įrodo 2018 m. išviešinti Latvijos archyvuose rasti duomenys.
Pirmasis nepriklausomos Estijos premjeras Edgaras Savisaaras KGB agentu, bent jau oficialiai, pripažintas nebuvo niekada. Tačiau Estijos saugumo tarnyba KAPO 2010 m. jį viešai paskelbė esant Rusijos įtakos agentu.
Kas tai – neįtikėtini sutapimai ar vis dėlto gerai parengto KGB plano dalis? Atsakyti į šį klausimą gali padėti atidesnis žvilgsnis į pirmąją pačios Rusijos „demokratinę“ vyriausybę bei į ją patekusių asmenų biografijų „atsitiktinumus“.
Ne tik 1990–1991 m., bet ir daug vėliau, o gal net iki dabar, net ir mes Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje manėme, kad K. Prunskienės, I. Godmanio ir E. Savisaaro iškilimas į valdžios viršūnę buvo tiesiog stichinių demokratinių permainų Sovietų Sąjungoje bei jų sąlygotos Baltijos šalių galimybės atkurti savo nepriklausomybę rezultatas.
Kazimira Prunskienė / BNS nuotr.
Lygiai tą patį tiek mes, nepriklausomybę jau paskelbusių Baltijos šalių, tiek pačios Rusijos gyventojai, tiek ir Vakarai manė, o dažnai ir iki šiol mano apie vadinamuosius Rusijos „jaunuosius reformatorius“ ir jų sudarytą pirmąją „demokratinę“ šios šalies vyriausybę.
Kadangi šio su LRT.lt tęsiamo rašinių ciklo tikslas yra išsklaidyti V. Putino režimą gaubiančius mitus, ko gero, atėjo laikas išsklaidyti mitą apie „reformatorių“ Jegorą Gaidarą ir jo pirmąją „demokratinę“ Rusijos vyriausybę.
Juo labiau kad galima rasti ir J. Gaidaro bei jo vyriausybės narių tiesioginių sąsajų su pačiu V. Putinu ir jo iškilimu į valdžią. O iš J. Gaidaro artimiausios aplinkos bent jau vienas kruvinas pėdsakas veda ir vieno garsiausių V. Putino režimo nusikaltimų link.
Be to, šio rašinių ciklo skaitytojai iš tiesų jau tikrai daug žino, kokie dar Leonido Brežnevo valdymo metais puoselėti, o jam mirus pradėti įgyvendinti ilgamečio SSRS KGB vadovo Jurijaus Andropovo bei jo aplinkos planai lėmė, kad dabar Rusijoje viešpatauja V. Putino režimas.
Pirmajame ciklo rašinyje faktais, tyrimų duomenimis bei liudininkų parodymais pagrindžiau, kodėl klaidinga manyti, kad režimą sukūrė pats V. Putinas. Ir kodėl būtina suprasti, kad šio režimo „autorių teisės“ priklauso visai KGB/FSB sistemai, tiesiog galutinai susigrąžinusiai valdžią Rusijoje.
Antrajame rašinyje atskleidžiau ne vien iki tol itin mažai nagrinėtą V. Putino biografijos pusę – jo asmeninį ryšį su tarptautiniu teroristų tinklu. Šiame straipsnyje taip pat parodžiau, kad V. Putinas buvo iš anksto rengtas ne vien bet kokiam scenarijui, bet ir esminėms permainoms SSRS.
Trečiajame rašinyje, pasitelkęs viešą informaciją, argumentavau, kad M. Gorbačiovo „perestroika“ buvo tik 1982 m. SSRS vadovu tapusio ilgamečio KGB pirmininko Jurijaus Andropovo plano reformuoti Sovietų Sąjungą įgyvendinimas.
Ketvirtajame rašinyje viešai žinomais dokumentais parodžiau, kaip „kapitalizmas“ Sovietų Sąjungoje buvo kuriamas pagal konkretų KGB planą ir Komunistų partijos bei KGB pinigais. Ir kaip KGB perėmė valdžią net tada, kai atrodė, kad ji pati atsidūrė demokratinių jėgų taikiklyje.
Penktajame rašinyje vienos konkrečios bendrovės, kurią, beje, įkūrė išeivis iš Vilniaus, pavyzdžiu parodžiau, kaip KGB dar prieš SSRS žlugimą pradėtos kurti imperijos gijos iki pat šių dienų driekiasi net į aukščiausio rango Vakarų lyderių aplinką.
Šeštajame rašinyje papasakojau apie buvusio SSRS žvalgybos ir kontržvalgybos vado generolo J. Pitovranovo (kuris, beje, Rusijos žiniasklaidos teigimu, asmeniškai dalyvavo ir Lietuvos partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto likvidavimo operacijoje) idėją. Šios idėjos esmė – Sovietų Sąjungos verslo ryšius su užsieniu paversti integruota SSRS žvalgybos sistemos dalimi. O idėjos įgyvendinimas lėmė ir slaptos finansinės ekonominės imperijos Vakaruose, kuri daug prisidėjo prie KGB planų įgyvendinimo SSRS žlugimo laikotarpiu ir, neabejotina, veikia iki šiol, sukūrimą.
Norėdamas papasakoti, kaip KGB sukūrė pirmąją „demokratinę“ Rusijos vyriausybę, taip pat turėsiu grįžti toli į praeitį – į 1972-uosius, kai netoli Vienos buvo įkurtas Tarptautinis taikomosios sisteminės analizės institutas (angl. International Institute for Applied Systems Analysis – IIASA, rus. Международный институт прикладного системного анализа).
Kuo šis gūdžiais L. Brežnevo stagnacijos metais sukurtas institutas susijęs su pirmąja „demokratine“ Rusijos vyriausybe? Kaip su juo susijusi KGB, jei institutas įkurtas kaip Rytų ir Vakarų blokų tarptautinio bendradarbiavimo įrankis?
Aleksandras Šochinas, Piotras Avenas, Andrejus Nečiajevas, Aleksejus Uliukajevas, Anatolijus Čiubaisas, Vladimiras Mašitsas, Sergejus Glazjevas. Tarptautinis taikomosios sisteminės analizės institutas. 1991 metų pavasaris. Stažuotėje Austrijoje. / m.fishki.net nuotr.
Jau praėjusiame rašinyje pasakodamas apie generolo J. Pitovranovo planą ir jo sukurtą finansinę ekonominę imperiją Vakaruose minėjau, kad Tarptautiniame taikomosios sisteminės analizės institute (TTSAI) dirbo ir J. Pitovranovo sūnus, oficialiais duomenimis, fizikas-matematikas, ekonomistas (mūsų nagrinėjamame kontekste ši informacija irgi svarbi) Sergejus Pitovranovas. O norint suprasti, kas iš tiesų įvyko žlungant SSRS, įvairių veikėjų ir struktūrų tarpusavio ryšiai – labai svarbūs.
Tačiau pasakojimą apie J. Gaidarą ir jo vyriausybę (oficialiai ji dažniausiai vadinama Jelcino-Gaidaro vyriausybe, nes formalus vyriausybės vadovas kurį laiką buvo pats B. Jelcinas, o J. Gaidaras tik kurį laiką formaliai laikinai ėjo vyriausybės vadovo pareigas) pradėsiu nuo praėjusių metų rudenį mirusio garsaus Sovietų Sąjungos disidento Vladimiro Bukovskio citatos. Beje, nuo V. Bukovskio šį kartą pradėti nusprendžiau ne tik dėl to, kad jis iš tiesų buvo laikomas tikrai autoritetingu šaltiniu, bet ir todėl, kad jam buvo atverti KGB ir Komunistų partijos archyvai. Todėl jis galėjo remtis ne tik kitais šaltiniais, bet ir dokumentais, kuriuos pats tyrinėjo.
„Reikalas tas, kad „perestroikos“ ir „viešumo“ idėjos nebuvo Gorbačiovo idėjos. Aš mačiau pakankamai CK (SSRS Komunistų partijos Centro komiteto – M. L.) dokumentų, iš kurių aiškėja, kad šiuos projektus kurti pradėjo Brežnevo valdymo pabaigoje ir ypač atėjus į valdžią Andropovui. Daug tų planų buvo: ir akademiniai institutai, ir KGB, ypač užsienio žvalgyba PGU (KGB pirmoji vyriausioji valdyba – M. L.) – jie turėjo specialų centrą Vienoje, kuriame ekonomistus mokė rinkos ekonomikos. Jie dabar, žinoma, to nepripažins, bet visi tie gaidarai, čiubaisai – visi per ten perėjo. Jie nenorės prisipažinti, kad buvo globojami KGB“, – taip apie KGB rengtą SSRS reformų planą, kurį jau esu minėjęs, minėtojo TTSAI vaidmenį šiame procese, o kartu ir J. Gaidarą bei jo vyriausybę yra pasakojęs V. Bukovskis.
„Po 1991-ųjų Rusijoje į valdžią iš tikrųjų atėjo KGB“, – dar 2012 m. „Amerikos balsui“ aiškino ir kitas garsus disidentas, o vėliau žurnalistas, žurnalo „Glasnost“ bei fondo „Glasnost“ įkūrėjas, KGB veiklos ir jau posovietinės Rusijos režimų tyrinėtojas Sergejus Grigoriancas.
„KGB neabejotinai nepriimtinas buvo pirmasis Jelcino ministras pirmininkas Ivanas Silajevas. Likus mėnesiui ar dviem iki pučo, jie netgi pamėtėjo mums į „Glasnost”, ko gero, sufabrikuotus dokumentus, tikėdamiesi, kad Silajevą šmeižianti informacija pasirodys per mus ir bus lengviau jį pašalinti. KGB norėjo užimti vadovaujančias pareigas valstybės aparate, o toks profesionalus verslo vadovas kaip Silajevas, žinoma, to nebūtų leidęs. Gaidaras to ėmėsi su dviguba energija. Neturėdamas šaltinių, kuriuos dabar turi kai kurie analitikai, aš tada, aišku, nežinojau, kad Gaidaro vyriausybėje buvo 35 proc. KGB karininkų.
Bet ko vertos vien pastangos „prastumti“ Geraščenkos (Rusijos centrinio banko vadovas, su kuriuo siejama vadinamoji FIMACO afera, kuri buvo viena iš viešai atskleistų KGB sumanytų pinigų perpumpavimo į užsienį schemų – M. L.) paskyrimą. Sovietų laikais Geraščenka vadovavo KGB kontroliuotiems SSRS užsienio bankams, kurie užtikrino finansavimą sovietiniams agentams. Jau nekalbant apie dviejų šimtų milijonų dolerių paskyrimą žvalgybos punktui Kuboje…“, – toliau pasakojo S. Grigoriancas.
Dėl kai kurių S. Grigorianco vertinimų galima ir diskutuoti. Pavyzdžiui, aš šiek tiek abejočiau dėl to, kad KGB tiek jau nepriimtina buvo I. Silajevo vyriausybė, nes jau ir joje galima matyti minėtojo KGB plano įgyvendintojų veidų. Tačiau I. Silajevo vyriausybę palikime nuošalyje, nes ji, nors ir buvo pirmoji vyriausybė B. Jelcinui užėmus Rusijos prezidento postą (o prieš tai ir B. Jelcinui tapus Rusijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku), niekuomet nebuvo vadinama nei demokratine, nei reformatoriška. O juo labiau tikrai nelėmė Rusijos ateities tiek, kiek J. Gaidaro vyriausybė.
Tačiau faktus apie J. Gaidaro vyriausybę S. Grigoriancas dėsto gana tiksliai. Be to, panašiai bent jau klausimus dėl J. Gaidaro vyriausybės kelia ir daugybė kitų šaltinių, tarp jų – buvęs V. Putino patarėjas, o dabar vienas arčiausių jo kritikų – Andrejus Ilarionovas, kadaise pats buvęs J. Gaidaro ir A. Čiubaiso ekonomistų grupės narys.
J. Gaidaras / EPA/BGNES nuotr.
A. Ilarionovas prie šių klausimų dar prideda J. Gaidaro asmeninį vaidmenį nuslepiant JAV bendrovės „Kroll“ׅ ataskaitą apie vadinamąjį „dingusį partijos auksą”. „Kroll“ šiam milžiniškam dingusiam lėšų kiekiui nuslėpti buvo samdyta pačios J. Gaidaro vyriausybės, tačiau panašu, kad tik dėl akių. Mat „Kroll“ iš esmės nesulaukė Rusijos teisėsaugos pagalbos, tačiau kai bent jau kažkokią ataskaitą (o teigiama, kad ji vis tiek buvo kelių tomų) pateikė, ši ataskaita visiems laikams nugulė į J. Gaidaro stalčius ir paprasčiausiai „dingo“.
Iš vadinamosios „Marinos Saljė ataskaitos“ žinomas asmeniškai V. Putino koordinuotas milžiniškas finansines aferas Sankt Peterburge taip pat įgalino, o vėliau pridengė ir V. Putino kailį išgelbėjo būtent J. Gaidaro vyriausybė – asmeniškai tuometis ministras, o dabar oligarchas Piotras Avenas, bet su paties J. Gaidaro palaiminimu.
Prie V. Putino atėjimo į valdžią jau Kremliuje, įvairių šaltinių teigimu, tikrai daug prisidėjo J. Gaidaro bendražygis ir jo vyriausybės narys Anatolijus Čiubaisas.
Dar vienas asmuo, net kruvinu pėdsaku jungiantis J. Gaidarą ir V. Putino režimą, yra KGB/FSB karininkas Andrejus Lugovojus, kuris tiesiogiai kaltinamas dėl Aleksandro Litvinenkos nunuodijimo poloniu Londone 2006 metais.
2016 m. Jungtinėje Karalystėje baigtas viešas šios žmogžudystės teisinis tyrimas nustatė, kad V. Litvinenka veikiausia buvo nužudytas asmeniniu V. Putino įsakymu. O A. Lugovojus – buvęs asmeninės J. Gaidaro apsaugos vadas.
Maža to, ko gero, svarbi detalė šiame kontekste yra ta, kad, daugelio šaltinių teigimu, J. Gaidaro tėvas Timūras Gaidaras buvo po „Pravda“ žurnalisto priedanga dirbęs KGB karininkas. Kai kas jį net vadina buvusiu KGB rezidentu Kuboje.
Tačiau grįžkime prie J. Gaidaro vyriausybės ir jos sąsajų su minėtu Tarptautiniu taikomosios sisteminės analizės institutu. Tikrai nežinau duomenų, kurie galėtų patvirtinti S. Grigorianco teiginį, kad J. Gaidaro vyriausybėje buvo 35 proc. KGB karininkų, bet su KGB bent jau tiesiogiai susijusių žmonių J. Gaidaro vyriausybėje buvo tikrai daugiau negu 35 proc. Tai asmenys – susiję su TTSAI bei kitais tos pačios sistemos institutais jau pačioje Maskvoje.
Tiesioginiai TTSAI atstovai J. Gaidaro vyriausybėje buvo vicepremjeras socialinės politikos klausimais Aleksandras Šochinas, valstybės turto valdymo komiteto vadovas (turėjęs vyriausybės nario statusą) A. Čiubaisas, Valstybės komiteto ekonominiams ryšiams su Nepriklausomų valstybių sandraugos šalimis vadovas (turėjęs vyriausybės nario statusą) Vladimiras Mašicas, užsienio ekonominių ryšių komiteto prie Rusijos užsienio reikalų ministerijos vadovas, o kiek vėliau užsienio ekonominių ryšių ministras P. Avenas, užsienio ekonominių ryšių ministro pavaduotojas Sergejus Glazjevas, ekonomikos ir finansų ministro pirmasis pavaduotojas, o kiek vėliau ir ekonomikos ministras Andrejus Nečiajevas, vyriausybės patarėjas ekonomikos klausimais Aleksejus Uliukajevas.
Tai tik iki šiol viešai atskleisti vardai, nes plačiau pasakoti apie darbus TTSAI Rusijoje akivaizdžiai ne itin norima iki šiol. Tačiau sutikite, kad gana iškalbinga, kai lūžio laikotarpiu kone visus svarbiausius ekonominius postus pirmojoje „demokratinėje“ Rusijos vyriausybėje užima asmenys, kuriuos sieja ryšys su institutu, kuris vadintas KGB rengtos SSRS reformos „kadrų kalve“. Beje, dėl tokio TTSAI vaidmens sutaria daugybė visiškai skirtingų šaltinių.
Apie patį TTSAI išsamiai esu rašęs dar prieš maždaug penkerius metus kitame rašinių cikle apie V. Putino Rusiją. Tačiau kai ką verta pakartoti.
Institutas prie Vienos – dar vieno J. Andropovo artimos aplinkos veikėjo Džermeno Gvišianio kūdikis. Iškalbinga jau paties Dž. Gvišianio biografija – jis buvo NKVD generolo, Lavrentijaus Berijos, asmeninės apsaugos viršininko Michailo Gvišianio sūnus ir SSRS premjero Aleksejaus Kosygino žentas.
Džermenas Gvišianis (pirmas iš kairės) Viena, Austrija, 1984 m. / letopis.ru nuotr.
Oficialiai Dž. Gvišianis nebuvo specialiųjų tarnybų atstovas, tačiau jo ryšys su KGB – labiau negu akivaizdus. 1965 m. Dž. Gvišianis paskirtas SSRS Valstybės komiteto vadovo mokslui ir technikai pavaduotoju. Šis komitetas buvo tiesiogiai susijęs ir su KGB vykdyta moksline technine žvalgyba, jame dirbo daugybė KGB kadrinių karininkų.
1972 m., kaip minėta, Dž. Gvišianio su partneriais Vakaruose įkurtas Tarptautinis taikomosios sisteminės analizės institutas tapo dar JAV prezidento Lyndono Johnsono 1966 m. suformuluotos idėjos apie būtinybę bendradarbiauti Vakarų ir Rytų mokslininkams nekarinėje srityje realizavimu. Tačiau iš SSRS pusės jam iš karto buvo skirta būtent žvalgybinė užduotis. Vėliau tai supratusi Ronaldo Reagano administracija apie tai prabilo net viešai. O vienas TTSAI instituto vadovų iš Rusijos pusės Arkadijus Belozerovas buvo asmeniškai apkaltintas šnipinėjimu ir turėjo trauktis iš posto.
Tačiau netrukus KGB suprato, kad šis institutas gali būti naudojamas ir kadrams rengti minėtajai SSRS reformai. Todėl 1976 m. Dž. Gvišianis Maskvoje įkūrė TTSAI filialą – Visasąjunginį sisteminių tyrimų mokslinių tyrimų institutą (VSTMTI, Всесоюзный научно-исследовательский институт системных исследований) ir tapo jo vadovu.
Šio instituto vaidmenį rengiant vienokius ar kitokius SSRS pertvarkymo planus nedviprasmiškai apibūdina, pavyzdžiui, garsiosios „500 dienų programos”, kuria bendru M. Gorbačiovo ir B. Jelcino sutarimu buvo bandoma pereiti nuo planinės SSRS ekonomikos į rinkos santykius, autoriaus, akademiko Stanislavo Šatalino, kuris buvo Dž. Gvišianio pavaduotojas VSTMTI, citata.
S. Šatalinas jau po SSRS žlugimo pasakojo: „Lemties dėka VSTMTI vis labiau tapo „svetimų” metodų transplantacijos į sovietinę ekonomiką idėjiniu centru. Beje, SSRS vadovybė tikslingai tam netrukdė.“
Tačiau dar atviriau apie KGB planus ir VSTMTI bei kitų tos pačios sistemos institutų vaidmenį kalbėjo A. Uliukajevas. „Rosneft“ vadovo Igorio Sečino dėka A. Uliukajevas dabar atsidūrė kalėjime. Tačiau, nors dirbo dar su J. Gaidaru ir pats buvo ragavęs net TTSAI duonos, į aukščiausias valdžios viršūnes jis iškilo ir Rusijos centrinio banko vadovo pavaduotoju, o vėliau ir ekonominės plėtros ministru tapo būtent V. Putino valdymo metais.
A. Uliukajevas viename interviu buvo tiesiai paklaustas, ar egzistavo asmeniškai J. Andropovo kuruotas SSRS ekonominės reformos projektas, kuriame dalyvavo visi „jaunieji reformatoriai“.
A. Uliukajevas / Nikita Shvetsov/Anadolu Agency/Getty Images nuotr.
„Žinoma, kad egzistavo! Tam dirbo svarbiausi institutai – pirmiausia Visasąjunginis sisteminių tyrimų mokslinių tyrimų institutas, Ekonomikos ir mokslo-technikos pažangos prognozavimo institutas (Институт экономики и прогнозирования научно-технического прогресса). Tik mūsų „kuratoriai“ nenumatė kokybinių pasikeitimų, jie galvojo, kaip pakeisti rodiklių ir motyvacijos sistemą. Niekuo tai negalėjo baigtis. Ir šio reikalo dalyviai, bent jau iš mūsų pusės, taip pat tai suprato. Tačiau mes turėjome galimybę maitintis informacija, ką nors naujo sužinoti.“
Ką numatė, o ko nenumatė TTSAI kuratoriai iš KGB, galima tik spėlioti. Tačiau verta žinoti, ką apie institutą atskleidė jie patys.
Anoniminis vieno TTSAI kuratoriaus pasakojimas dar 2002 m. vasarį išspausdintas leidinyje „Stringer“. Tačiau pasakojimo autorius buvo greitai iššifruotas. Pasirodė, kad tai aukšto rango KGB karininkas Sergejus Kuguševas, kurį minėjau dar pirmajame šio ciklo rašinyje. Mat tai, kad S. Kuguševas buvo asmeninis J. Gaidaro kuratorius iš KGB, yra viešai pripažinęs dar vienas J. Gaidaro ir A. Čiubaiso ekonomistų grupės narys Sergejus Kordonskis.
Be to, yra žinoma, kad S. Kuguševas pats buvo vienos iš analitinių grupių, J. Andropovo sudarytų SSRS modernizacijai rengti, dalyvis. Jis pats taip taip buvo aktyvus vadinamosios J. Gaidaro ir A. Čiubaiso ekonomistų grupės narys, tačiau, kaip paaiškėjo, kartu buvo ir KGB kuratorius TTSAI. Todėl į S. Kuguševo žodžius tikrai verta įsiklausyti.
Pasak S. Kuguševo, J. Andropovas nusprendė, kad specialistus SSRS reformų planui įgyvendinti rengti reikia užsienyje pasinaudojant Vakarų patirtimi. „Stažuotojų“ į TTSAI atranka buvo itin griežta, KGB vadovas ją kontroliavo asmeniškai, kartais net žiūrėdamas slapta filmuotą medžiagą.
O svarbiausia, kad, pasak S. Kuguševo, vienas iš pagrindinių atrankos kriterijų buvo tai, ar būsimuoju stažuotoju bus lengva manipuliuoti, net jei jis užims aukščiausius postus. Taip, pasak S. Kuguševo, ruoštasi scenarijui, jei Komunistų partijos valdžia žlugs – tuomet esą šalyje vis tiek išliks KGB, kuri ruošėsi viską toliau kontroliuoti.
Žinodami visa tai, dar kartą pažvelkime į J. Gaidaro vyriausybę, tik jau turėdami omenyje, kad ten reikia ieškoti ne tik TTSAI, bet ir VSTMTI, Ekonomikos ir mokslo bei technikos pažangos prognozavimo instituto (EMTPPI), ir dar neminėto, bet iš kitų šaltinių kaip apie tos pačios KGB pasiruošimo SSRS reformai grandį žinomo Centrinio ekonomikos matematikos instituto (CEMI – jame dirbo jau minėti TTSAI „stažuotojai“ iš J. Gaidaro vyriausybės – A. Šochinas, V. Mašicas, A. Nečiajevas, S. Glazjevas) atstovų.
O tuomet J. Andropovo auklėtinių gretos J. Gaidaro vyriausybėje gerokai išsiplečia. Pats J. Gaidaras dirbo VSTMTI ir EMTPPI, jo vyriausybės ekologijos ir gamtinių išteklių ministras (kuris skirstė, pavyzdžiui, naftos gavybos kvotas) Viktoras Danilovas Daniljanas dirbo ir VSTMTI, ir CEMI, kuro ir energetikos ministras Vladimiras Lopuchinas – VSTMTI ir EMTPPI, mokslo ir techninės politikos ministras, vėliau vicepremjeras Borisas Saltykovas – CEMI ir EMTPPI, finansų ministro pavaduotojas, vėliau užėmęs daugybę kitų svarbių postų, Andrejus Vavilovas – CEMI ir EMTPPI.
P. Avenas 2010 m. viename interviu atvirai papasakojo, kad dar 1991 m. pavasarį viename seminare nusprendė, kad būtent TTSAI auklėtiniai sudarys vyriausybę. Tiesa, jis nieko nepasakojo apie KGB, tiesiog aiškino, kad jie jautėsi patys geriausi.
Tačiau verta atkreipti dėmesį, kaip J. Gaidaro vyriausybė iš tiesų atsirado. Kone visi šaltiniai sutaria, kad pagrindinis vaidmuo visą jau išvardintą J. Andropovo auklėtinių komandą atvedant į vyriausybę teko tuomet artimiausio B. Jelcino bendražygio Genadijaus Burbulio komandoje jau dirbusiam CEMI ir EMTPPI atstovui Aleksejui Golovkovui.
Aleksejus Golovkovas / lenta.ru nuotr.
Todėl į patį A. Golovkovą, kuris pats, beje, B. Jelcino-J. Gaidaro vyriausybėje užėmė vyriausybės aparato vadovo postą, taip pat verta pažvelgti atidžiau. Ypač dėl to, kad jo tėvui Leonardui Golovkovui viešai priskiriami Vladimiro Žirinovskio liberalų demokratų partijos įkūrimo laurai. Apie tai viešai prisipažino pirmasis V. Žirinovskio įvaizdžio kūrėjas – roko muzikantas ir polittechnologas Sergejus Žarikovas.
S. Žarikovo citatą verta pateikti visą: „Partiją sugalvojo mano bendrakursio Aleksejaus Golovkovo tėvas Leonardas Golovkovas, kuris 8-ajame dešimtmetyje dirbo Brežnevo patarėju, o „perestroikos“ metais – kažkokio CK skyriaus vadovu. Visa tai aprašyta Aleksandro Jakovlevo (turimas mintyje M. Gorbačiovo artimas bendražygis – M. L.) memuaruose. Būtent jis mane ir „pristatė“ prie LDPR pagal KGB liniją.“
Tai, kad V. Žirinovskio liberalų demokratų partija buvo KGB ir Komunistų partijos funkcionierių kurto plano dalis, žinoma seniai, bet į A. Golovkovo, atvedusio į valdžią J. Gaidaro vyriausybę, tėvo tiesioginį dalyvavimą vykdant šiuos planus tikrai verta atkreipti dėmesį.
Juo labiau kad itin įdomiai skamba ir tolesni paties A. Golovkovo politiniai projektai. 1996 m. jis vadovavo generolo Aleksandro Lebedžio rinkimų štabui, o 1999 m. buvo vienas pagrindinių partijos „Vienybė“, kartu su kuria (konkuruojant su J. Primakovo ir J. Lužkovo partija „Tėvynė – visa Rusija“) į valdžią galutinai atėjo pats V. Putinas, kūrėjų.
Todėl, žinodami šią informaciją, tiesiog patys spręskite, ar tokia pirmoji „demokratinė“ Rusijos vyriausybė atitiko jau anksčiau mano aprašytus KGB planus ir visos šalies ekonomikos, o vėliau ir politinės valdžios perėmimo strategiją. Juo labiau kad jau žinote, kaip J. Gaidaro vyriausybė padėjo net V. Putino aferoms.
Aš tik priminsiu, kad, nors J. Gaidaras jau 1992 m. pabaigoje dėl parlamento „maišto“ neteko vyriausybės vadovo pareigų, beveik visa minėtoji KGB SSRS reformai rengtų asmenų grupė įtaką vyriausybėje išlaikė mažiausiai iki 1994 m., o kiti ir dar ilgiau.
Į vienus svarbiausių postų vyriausybėje, nors ir ne jai vadovauti, greitai grįžo (ir išbuvo joje iki 1994 m. pradžios) net pats J. Gaidaras. O ir vėlesnėse vyriausybėse bei kitose Rusijos valdžios struktūrose, taip pat tarp oligarchų, bankininkų ir panašių veikėjų galima rasti ne vieną šių institutų atstovų pavardę.
Beje, Lietuvos auditorijai, ko gero, bus įdomu, kad per nušalintojo prezidento Rolando Pakso apkaltą mūsų šalyje išgarsėjęs Rusijos polittechnologas iš bendrovės „Nikolo M“ Igoris Mintusovas – taip pat CEMI ir EMTPPI atstovas.
Visa tai žinant, galima grįžti prie šio rašinio pradžioje išvardintų pirmųjų Lietuvos, Latvijos ir Estijos premjerų, kurie vienaip ar kitaip siejami su SSRS arba Rusijos slaptosiomis tarnybomis.
Žinoma, tai tik prielaida, kuriai įrodyti reikėtų gerokai daugiau tyrinėjimų, bet vien peržvelgus K. Prunskienės, I. Godmanio ir E. Savisaaro biografijas man kyla klausimas, ar visi jie taip pat nebuvo vienaip ar kitaip susiję su šiame cikle ir net šiame rašinyje aptariamu KGB planu.
