Iliustracija: dailymail.co.uk
Straipsnio autorius Marius Laurinavičius, Vilniaus politikos analizės instituto vyr. analitikas. Straipsnis pirmą kartą publikuotas portale LRT, publikavimui parengė InformNapalm Lietuvos redakcija.
Aleksejus Navalnas / VidaPress nuotr.
Visiška Rusijos federalinės saugumo tarnybos, dažniausiai vadinamos tiesiog FSB, degradacija. Aleksejus Navalnas įrodė, kokie pažeidžiami yra ne tik FSB, bet ir pats Vladimiro Putino režimas. Nokautas Kremliui.
Tokie ir panašūs džiugesio kupini vertinimai lyg iš gausybės rago pastaruoju metu liejasi tiek iš V. Putino režimo oponentų pačioje Rusijoje, tiek Vakaruose. Tokių reakcijų sulaukėme po to, kai „Novičiok“ grupės medžiaga apnuodytas, bet išgyvenęs bene garsiausias pastarųjų metų V. Putino oponentas A. Navalnas paskelbė savo pokalbio su jo apnuodijimo operacijoje dalyvavusiu ir net minėtame pokalbyje dėl to prisipažinusiu FSB dirbančiu chemiku Konstantinu Kudriavcevu.
Šio pokalbio reikšmės pasauliui daugiau sužinant ne tik apie patį nusikaltimą prieš A. Navalną, bet ir apie V. Putino režimą apskritai neigti tikrai neketinu. Kaip ir ankstesnio „Bellingcat“ bei „The Insider“ surengto tyrimo, atskleidusio pasikėsinimo į A. Navalną grupės narių pavardes bei bent jau dalinę nusikaltimo schemą, reikšmės. Visa tai – iš tiesų labai svarbu.
Tačiau, kadangi „20 Putino metų“ ciklo tikslas yra plačiau atskleisti ne tik šio režimo prigimtį bet ir nusikalstamos veiklos būdus, šiame – jau 16-ame – ciklo rašinyje pabandysiu pateikti bent jau kitokį požiūrį į tai, kas įvyko ar galėjo įvykti.
Nes vien tik aklas džiūgavimas dėl taip pat ir mums grėsmę keliančio režimo nesėkmių ne tik nepadės geriau suprasti paties režimo, bet gali ir klaidinti. Tuo tarpu į visus pastarojo meto įvykius ne tik galima, bet ir reikia bent jau pažvelgti „iš skirtingų kampų“.
Kaip šiame cikle jau įprasta, pradėsiu nuo istorinės perspektyvos.
Apie nokautą Kremliui ir visišką FSB degradaciją dabar kalbame dėl to, kad tyrėjams ne tik pavyko nustatyti FSB sudarytos nusikaltėlių grupės sudėtį, bet ir buvo prakalbintas vienas šios grupės narys, kuris iš esmės prisipažino, kad dalyvavo nusikaltime, jau po jo įvykdymo šalindamas pėdsakus.
T
ačiau, ką reikėtų sakyti, jeigu nusikaltimą būtų ne tik atskleidęs, bet ir sužlugdęs pats pasiųstas FSB nusikaltėlis, o vėliau Rusijos slaptosioms tarnyboms būtų nepavykęs ir bandymas nunuodyti jį patį? Maža to, parašęs savo memuarus, jis vėliau dar daug metų dirbtų amerikiečiams.
FSB centrinė būstinė Lubiankoje, Maskvoje / AP nuotr.
O juk tai – ne išgalvota, o tikra KGB, kurios nei visiškai degradavusia, nei itin pažeidžiama niekas nelaikė iki pat SSRS žlugimo, nesėkmė.
1954 m. tuo metu sovietų režimui jau daug nusipelnęs ir ne vieną nusikaltimą įvykdęs Nikolajus Chochlovas kaip žudikų grupės vadovas išvyko į Vakarų Vokietiją, turėdamas užduotį pašalinti rusų emigracijos politinės organizacijos Liaudies darbo sąjunga vieną vadovų, aršų Sovietų Sąjungos priešą Georgijų Okolovičių.
Tačiau užuot įvykdęs užduotį, N. Chochlovas pats įspėjo G. Okolovičių apie jam gresiantį pavojų. Maža to, jis pabėgo į JAV ir išdavė nemažai sovietų paslapčių amerikiečiams ir net išleido memuarus. 1957 m. Vakarų Vokietijoje per vieną konferenciją buvo nesėkmingai bandyta N. Chochlovą nunuodyti radioaktyviu poloniu arba taliu. Tačiau jis išgyveno iki pat 2007 m. ir net komentavo Aleksandro Litvinenkos apnuodijimą poloniu Londone 2006 m.
Beje, G. Okolovičius taip pat išgyveno iki senatvės, nors į jį kėsintasi ir vėliau. 1980 m., eidamas 79 m. jis mirė Vokietijoje.
Vardijant nesėkmingus KGB nuodijimus reiktų prisiminti net tokius garsius, kaip bandymus nunuodyti rašytojus Aleksandrą Solženyciną bei Vladimirą Voinovičių. Tačiau, kaip minėjau, KGB atstovų, nepaisant visų nesėkmių, nevykėliais niekas nelaikė. Veikiau atvirkščiai.
Navalno kolegė Maria Pevchikh lemtingoje kelionėje, pakeliui iš Maskvos į Sibirą – kur ją tariamai sekė FSB – fotografijoje nutekintoje Rusijos žiniasklaidai.
Kita vertus, ši istorinė perspektyva įrodo, kad ir V. Putino žodžiai, jog „jeigu Navalną būtų norėję nužudyti, būtų užbaigę reikalą iki galo“ nėra verti didesnio pasitikėjimo, net jei vertinsime juos kaip cinišką prisipažinimą, jog Kremlius vykdo tokius nusikaltimus.
Tačiau būtent šį kartą yra kitų aplinkybių, kurios verčia bent jau suabejoti, ar nusikaltimo prieš A. Navalną tikslas iš tiesų buvo jį nužudyti.
Pirmiausia – pasirinktas nusikaltimo būdas. Kelti klausimą, kodėl A. Navalnas nuodytas „Novičiok“ tipo cheminiu ginklu, kai Kremlius turi ne vieną daug paprastesnį, dažnai ir patikimesnį, be to, mažiau kainuojantį ir net mažiau žvilgsnius į Kremlių nukreipiantį būdą fiziškai pašalinti savo oponentus, tikrai verta.
O jeigu manysime, kad Kremlius tikėjosi, jog niekas apie apnuodijimą „Novičiok“ grupės medžiaga nesužinos, neišvengiamai kils dar vienas klausimas. Kodėl A. Navalną buvo leista išskraidinti į Vokietiją?
Mat manyti, jog Kremlius galėjo tikėtis, jog „Novičiok“ pėdsakai Vokietijoje nebus rasti, būtų visiškai naivu. Bent jau po Sergejaus Skripalio ir jo dukros Julijos apnuodijimo „Novičiok“ Solsberyje Kremlius turėjo net akivaizdžius įrodymus, kad Vakarų specialistai puikiai sugeba rasti šios grupės medžiagų pėdsakus.
Vakarų ekspertai apskritai teigia, kad tik visiški bepročiai galėjo tikėtis, jog medžiagos, kuriomis apnuodytas A. Navalnas, Vokietijoje nebus aptiktos. Ir netgi išklausę K. Kudriavcevo prisipažinimus išgirdome, jog ir jis nenustebo, kad Vokietijoje medžiagos, kuriomis apnuodytas A. Navalnas, buvo nustatytos. O jeigu nenustebo jis, kaip galėjo to nesitikėti operacijos planuotojai?
Todėl vienintelė galima išvada yra ta, kad Kremlius išleido A. Navalną į Vokietiją puikiai suprasdamas, kad visas pasaulis sužinos, jog režimas dar kartą panaudojo cheminį ginklą. Taigi, neabejotina, jog tai – parodomoji akcija.
O jeigu tai parodomoji akcija, dar kartą kyla klausimas, ar parodomosios akcijos tikslas tikrai buvo nužudymas, ar galėjo būti ir kitų tikslų. Ypač žinant, kad net tarp nuodų „Novičiok“ toli gražu nelaikomas efektyviausiu ir patikimiausiu slapto nužudymo įrankiu.
Žudikų komandos valdymo grandinė / dailymail.co.uk nuotr.
Juo labiau, kad šias abejones sustiprina „Bellingcat“ ir „The Insider“ tyrimas, atskleidęs, jog „nuodytojų komanda“ paskui A. Navalną įvairiose kelionėse sekiojo jau nuo pat 2017 m. pradžios.
Beveik 4 m. rengė nužudymą? Žinodamas, kaip veikia Kremliaus nusikaltėlių režimas, aš tuo labai abejočiau. Nes šis režimas žudo tuomet, kai nusprendžia žudyti, o ne leidžia pasirinktai aukai nekliudomai veikti dar daugiau negu 3 m., nors tuo metu paskui jį visur sekioja potencialių žudikų komanda.
Nusikaltimą rengė beveik 4 m., bet jis vis tiek nepavyko? O kai nepavyko priimtas sprendimas visam pasauliui leisti sužinoti, kad buvo panaudotas cheminis ginklas?
Bent jau man skamba nelabai įtikinamai, nors pats nesėkmingas bandymas nunuodyti, kaip minėjau, net iš istorinės perspektyvos neatrodo kokia nors staigmena. O tai dar kartą primena klausimą, kodėl pasirinktas toks – ne pats patikimiausias – būdas nužudyti. Ypač kai akivaizdu, kad nuslėpti nusikaltimo galų tikrai nenorėta.
Kai kas tikriausiai man prieštaraus, kad nusikaltimą slėpti bandyta, o tai įrodo ne tik pati K. Kudriavcevo misija, kurią atskleidė dar „Bellingcat“ ir „The Insider“ tyrimas, bet ir K. Kudriavcevo prisipažinimai, kuriuos išgavo A. Navalnas.
Tačiau, mano požiūriu, tai įrodo tik faktą, jog Kremlius stengėsi sunaikinti nusikaltimo įrodymus, bet ne nuslėpti patį nusikaltimą. Kitaip į Vokietiją A. Navalno niekas nebūtų išleidęs.
Ir beje, toks elgesys, kai naikinami įkalčiai, kurie galėtų padėti oficialiai įrodyti nusikaltimą, bet nė nebandoma slėpti paties nusikaltimo, visiškai atitinka Kremliaus nusikalstamo režimo veikimo modelį.
Tad koks gi galėjo būti A. Navalno, kuris pats, beje, dabar itin garsiai įtikinėja, jog jį norėta būtent nužudyti, apnuodijimo tikslas?
Patį paprasčiausią atsakymą dar spalio viduryje, remdamasis šaltiniais kelių Vakarų šalių žvalgybos tarnybose, pateikė Didžiosios Britanijos dienraštis „The Guardian“. Jis rašė, kad šių šaltinių Vakarų žvalgybos tarnybose nuomone, nusikaltimą įvykdė FSB (priminsiu, kad publikacija pasirodė likus maždaug dviem mėnesiams iki „Bellingcat“ ir „The Insider“ tyrimo paviešinimo, nes kartais viešumoje pasirodo ir teiginių, jog „Bellingcat“ ar A. Navalnas jau dirba profesionaliau už Vakarų žvalgybas). Tačiau nusikaltimo tikslas esą nebuvo nužudyti. Teigta, jog tikslas buvo tik įspėjimas – norėta priversti A. Navalną išvykti iš Rusijos. Ir, beje, šių šaltinių Vakarų žvalgybos tarnybose teigimu, „Novičiok“ grupės medžiagos apnuodijimui pasirinktos neatsitiktinai, nors Rusijos slaptosios tarnybos turi daug platesnį net ir nuodų pasirinkimą.
Aleksejus Navalnas / AP nuotr.
Ši versija tikrai atlaikytų logikos testą. „Novičiok“ panaudojimas – iš tiesų skambus įspėjimas ne vien A. Navalnui, bet ir bet kokiems kitiems Kremliaus kritikams. Ir noras, kad visi sužinotų, jog panaudotas būtent „Novičiok“ tuomet visiškai paaiškinamas.
Su tuo sutinka ir Cheminio ginklo draudimo organizacijos ekspertas Marcas Michaelas Blumas.
„Bet apskritai, jei jums to tikrai reikia, yra tūkstantis kitų, tinkamesnių būdų pašalinti žmogų, nesusijusių su nuodais. Nuodai leidžia jums pasiųsti tam tikrą bauginimo signalą”, – jau po „Bellingcat“ bei „The Insider“ tyrimo paskelbimo internetiniam leidiniui Meduza.io pripažino jis.
Tiesa, kodėl paskui A. Navalną nuodytojų komanda sekiojo beveik 4 m. ir tik tuomet nuspręsta tą signalą ir įspėjimą pasiųsti, vis tiek lieka neaišku.
Gana egzotišką versiją pateikė buvęs KGB karininkas ir buvęs paties V. Putino kursiokas Jurijus Švecas, kuris jau daugybę metų gyvena Vakaruose, ir, beje, yra padėjęs atskleisti nemažai V. Putino režimo nusikalstamos veiklos epizodų.
J. Šveco teigimu, visa A. Navalno apnuodijimo istorija yra vidinės režimo kovos prieš V. Putiną rezultatas.
Esą FSB, kurią, pasak J. Šveco, iki šiol tiesiogiai kontroliuoja Rusijos saugumo tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas, rengiasi valdžios perėmimui iš V. Putino, o A. Navalno apnuodijimas – tiesiog provokacija siekiant pakišti Rusijos prezidentą.
Šią teoriją apie tebesitęsiantį sąmokslą prieš Kremliaus šeimininką, J. Švecas, kuris, beje, pritaria gandams apie V. Putino ligą, skelbia jau nuo pavasario. O A. Navalną nuodytojai esą taip ilgai sekiojo todėl, kad dabar yra rengiami ir išbandomi nuodai, skirti pačiam V. Putinui. Tuo tarpu Kremliaus šeimininkas esą slepiasi nuo galimo apnuodijimo bunkeryje.
Tiesa, kodėl paskui A. Navalną nuodytojų komanda sekiojo beveik 4 m. ir tik tuomet nuspręsta tą signalą ir įspėjimą pasiųsti, vis tiek lieka neaišku
Tokia keliais sakiniais pateikta ir, pripažinsiu, gal šiek tiek supaprastinta J. Šveco versija man pačiam labiau panaši į sąmokslo teoriją, kuri, beje, mano požiūriu, neatlaiko ir patikrinimo faktais ar logikos testo. Todėl prie jos plačiau nesustosiu.
Tiesa, nors ir netiesiogiai ir galbūt ne taip plačiai traktuodamas, J. Šveco versiją, kad FSB bent jau iš dalies pakišinėja V. Putiną, patvirtina ir pats A. Navalnas. Jis teigia, kad FSB žinojo, jog jis turi pokalbio su K. Kudriavcevu įrašą, tačiau sąmoningai nepranešė apie tai V. Putinui, kuris, kaip minėta, spaudos konferencijoje ištarė garsiąją frazę, kad „jeigu Navalną būtų norėję nužudyti, būtų užbaigę reikalą iki galo“.
Tačiau J. Šveco teoriją pateikiau tik norėdamas iliustruoti, jog bandant analizuoti Rusijos režimą tikrai neužtenka matyti vieną galimybę, ypač jei ji – tarsi pati akivaizdžiausia. Mat J. Švecas tikrai negali būti laikomas svaičiotoju ar etatiniu sąmokslo teorijų platintoju. Priminsiu, kad jis ne tik pripažintas ekspertas, bet ir buvo svarbus liudininkas net A. Litvinenkos nunuodijimo radioaktyviu poloniu 2006 m. Londone tyrime.
Dar viena J. Šveco teoriją šiek tiek primenanti, tačiau skirtinga versija yra ta, kad A. Navalnas galėjo būti apnuodytas (bet nesiekiant nunuodyti ir tiksliai žinant, kad jis išgyvens ir visiškai atsistatys) jam pačiam kuriant naujojo Rusijos lyderio aureolę galimam režimo transformacijos atvejui.
Aleksejaus Navalno apnuodijimas / AP nuotr.
Skamba neįtikėtinai?
Apie tai, kad dėl A. Navalno ryšių su bent jau kai kuriais režimo veikėjais kyla daugybė klausimų, aš jau rašiau viename ciklo „20 Putino metų“ rašinių.
Nors daugelis, sutelkdami dėmesį tik į A. Navalno tyrimus, jau baigia tai pamiršti, kažin ar imperinio mąstymo režimo atstovams galėtų būti nepriimtinos ir A. Navalno pažiūros. Juk jam net Krymas – neatskiriama Rusijos dalis.
Tačiau svarbiausia ne tai. Daug svarbiau, į šią versiją dar kartą pažvelgti iš istorinės perspektyvos.
Turbūt sutiksite, kad tokius veikėjus, kaip patį V. Putiną po savo sparnu išauginusį buvusį Sankt Peterburgo merą Anatolijų Sobčiaką, buvusį neva pirmosios demokratinės Rusijos vyriausybės premjerą Jegorą Gaidarą ir net dabartinio V. Putino režimo narius Sergejų Kirijenką, kuris dabar yra Rusijos prezidento administracijos vadovo pavaduotojas arba neseniai V. Putino specialiuoju pasiuntiniu tapusį Anatolijų Čiubaisą kažkada laikėme ne tik demokratais, bet ir kovotojais prieš buvusį režimą.
Tačiau cikle „20 Putino metų“ man regis jau pakankamai atskleidžiau, kad jie visi buvo ne tik patogūs įrankiai kuriantis V. Putino režimui, bet ir šio režimo kūrėjai.
Vladimiras Putinas ir Borisas Jelcinas / AP nuotr.
Net ir patį KGB, kurį B. Jelcinas vienu metu iš viso norėjo išvaikyti, reformuoti turėjo du esą su šia organizacija nesusiję „demokratai“ – Jevgenijus Savostjanovas (vėliau tapęs net B. Jelcino administracijos vadovo pavaduotoju) ir Sergejus Stepašinas (buvęs net tarp kandidatų tapti KGB pasirinktu B. Jelcino įpėdiniu). Ir tik vėliau paaiškėjo, kad jie patys buvo KGB sistemos atstovai, kurių uždavinys buvo tą sistemą išsaugoti, o ne kaip nors reformuoti, o juo labiau sunaikinti.
Žinant visa tai, ir minėta versija dėl galimo A. Navalno statuso ir vaidmens režimo transformacijos atveju projektavimo, mano vertinimu, tikrai verta bent jau svarstymo ir analizės. Juk vieną kartą jau apsigavome.
O pagrįstų abejonių dėl A. Navalno šiuo metu tikriausiai gali būti daugiau negu kažkada buvo dėl A. Sobčiako, J. Gaidaro, kitų tariamų demokratų, kurie daug prisidėjo prie V. Putino režimo sukūrimo.
Tiesa, jokiu būdu neteigiu, kad būtent taip ir yra arba, kad tai – net pagrindinė mano paties versija.
Daugelio dalykų mes ne tik nežinome, bet, ko gero, galime niekuomet ir nesužinoti.
Juo labiau, kad FSB ir viso kriminalinio V. Putino režimo noro net ir nužudyti A. Navalną negalėtų paneigti ir patys tvirčiausi įrodymai, jog A. Navalnas yra ar buvo V. Putino režimo dalis.
Nelogiška? Kam režimui kėsintis į savo atstovą? Tuomet reiktų priminti, kad dar 2004 m. veikiausia poloniu buvo nunuodytas ne šiaip režimo narys, bet jo kriminalinių nusikaltimų bendrininkas, kažkada net paties V. Putino apsaugą garantavęs „autoritetingas verslininkas“ Romanas Cepovas.
O R. Cepovo laidotuvėse viešai dalyvavo net tuometis V. Putino saugumo tarnybos, o dabar Rusijos nacionalinės gvardijos vadas Viktoras Zolotovas, tuometis Sankt Peterburgo milicijos vadas, o dabar Rusijos vidaus reikalų ministro pavaduotojas Michailas Vaničkinas, FSB generolas, tačiau tuo metu Vidaus reikalų ministerijos vyriausiosios vidaus saugumo valdybos vadovas, o dabar Rusijos prezidento įgaliotojo atstovo centrinėje federalinėje apygardoje padėjėjas Konstantinas Romodanovskis ir kiti Rusijos valdžios pareigūnai.
FSB / Shutterstock nuotr.
Nepaisant tokio R. Cepovo statuso režimo viduje, kai Kremlius nusprendė, kad R. Cepovu jam naudingiau atsikratyti, tai ir buvo padaryta. Todėl manyti, kad šis žudikų režimas nežudo bent jau savų, taip pat nėra pagrindo.
Todėl ir šia prasme tvirtai atmesti bet kurią galimybę, vargu ar galima.
Tačiau tikrai galima bandyti ir toliau analizuoti. Dar viena galima A. Navalno apnuodijimo versija – tiesiog teroristinė taktika, kuri teroristiniam V. Putino (kuris net asmeniškai turi bendro „darbo“ su teroristais patirtį – apie tai šiame cikle jau irgi rašiau) režimui būtų visiškai natūrali.
O jei tai – teroristinė taktika, tuomet svarbiausias tikslas irgi nebuvo A. Navalno nužudymas. Svarbiausia – nusikaltimo rezonansas.
Tokiu atveju, kad ir kaip būtų neįtikėtina, net „Bellingcat“ bei „The Insider“ tyrimai ir A. Navalno išgauti K. Kudriavcevo prisipažinimai galėtų būti ne tokia jau didelė Kremliaus nesėkmė, kaip daugelis linkę manyti.
Juk ši informacija – dar labiau didina nusikaltimo rezonansą, kurio Kremlius, kaip jau pagrindžiau anksčiau, tikrai galėjo siekti.
Dar viena galima A. Navalno apnuodijimo versija – tiesiog teroristinė taktika, kuri teroristiniam V. Putino (kuris net asmeniškai turi bendro „darbo“ su teroristais patirtį – apie tai šiame cikle jau irgi rašiau) režimui būtų visiškai natūrali
Beje, tokiu atveju net ir džiūgavimai dėl FSB susimovimo bent iš dalies atitiktų Kremliaus interesus. Nes nusikaltėlių režimo nuvertinimas – kaip tik tai, ko reikia šiam režimui.
Beje, įvairiomis prasmėmis – pradedant tuo, kad vaizduojant Kremliaus agentus kvailiais, menkinama ir grėsmė, kurią jis kelia. O tuomet dar labiau mažėja ir politinė valia iš tiesų tvirtai atremti tas atakas, kurias Kremlius rengia prieš Vakarus. Nekalbant jau apie tai, kad taip mažinamas ir Vakarų budrumas.
Beje, yra ir kitų argumentų, kurie rodo, kad Kremliaus ir FSB susimovimą mes vertiname tik iš savo vakarietiškos perspektyvos, o ji dažnai klaidina.
Pavyzdžiui, ar tikrai yra pagrindo kalbėti, kad Kremlius taip jau labai susimovė, jei pažvelgsime į „Levada-centr“ apklausos duomenis? Beje, nors visuomenės apklausas, vykdomas autoritarinių režimų valdomose šalyse aš pats esu linkęs vertinti skeptiškai, tiek „Levada-centr“ apklausomis apskritai iki šiol yra remiamasi Vakaruose, tiek ir šios apklausos rezultatai man atrodo visiškai realūs ir įtikinami.
Rusija; Kremlius / AP nuotr.
Taigi, nepaisant to, kad A. Navalno „interviu“ su K. Kudriavcevu jau sulaukė daugiau kaip 20 milijonų peržiūrų „Youtube 0147 kanale, „Levada-centr“ duomenimis, apie A. Navalno apnuodijimo istoriją bent kažką Rusijoje net girdėjo tikrai ne visi – 78 proc. Rusijos gyventojų. Tačiau dar svarbiau, kad iš girdėjusiųjų tik 15 proc. linkę manyti, kad tai – „valdžios bandymas pašalinti politinį oponentą“.
Tuo tarpu pusė Rusijos gyventojų yra įsitikinę, kad jokio apnuodijimo iš viso nebuvo, o visa ši istorija – inscenizacija arba Vakarų specialiųjų tarnybų provokacija. Dar 6 proc. įtaria, kad ši istorija – „kovos Rusijos opozicijos viduje“ rezultatas, 7 proc. mano, kad keršyti galėjo koks nors A. Navalno tyrimų herojus.
Ar tikrai tokia jau didelė FSB ir Kremliaus režimo nesėkmė „Bellingcat“ bei „The Insider“ tyrimas bei A. Navalno „interviu“ su K. Kudriavcevu atrodo šios apklausos šviesoje? Beje, apklausos rezultatai paskelbti praėjus trims dienoms po A. Navalno pokalbio su K. Kudriavcevu paskelbimo. Ir net jeigu apklausa vykdyta dar prieš šio pokalbio paskelbimą, ko gero, nedaug pagrindo tikėtis, kad Rusijos žmonių nuomonę šis įrašas būtų kaip nors ženkliau pakeitęs.
Visa tai taip pat būtina turėti omenyje kalbant apie FSB „susimovimus“ ar net „nokautus“ Kremliaus režimui. Kaip dabartinę padėtį pakomentavo „Radio Svoboda“ žurnalistas Dmitrijus Volčiokas, beje, pats nuolat rašantis tiek apie Rusimo nusikaltimus, tiek apie jo prigimtį, „kad ir kiek demaskavimų atsirastų, didelės reikšmės tai neturi – viskas baigiasi tuo, kad prie Lubiankos išeina trys piketuotojai, nešini apatinėmis kelnaitėmis“.
Palaikymas Aleksejui Navalnui / AP nuotr.
Beje, kai kurie Ukrainos, kuri, pripažinkime, dažnai ypač gerai pažįsta Rusijos režimą, ekspertai neskuba tikėti net tuo, kad K. Kudriavcevas buvo iš tiesų „prigautas“ A. Navalno.
„Net ir turint omenyje visą neigiamą požiūrį į Rusijos Federaciją, kaip valstybę-agresorę, bei jos specialiąsias tarnybas, negalima manyti, kad FSB tarnauja kvailiai. Navalno skambučio Kudriavcevui istorijoje yra inscenizacijos požymių (bent jau šiame etape). Kodėl pats Navalnas, būdamas auka, paskambino Kudriavcevui? Kodėl tariamai operacijoje dalyvavęs FSB pareigūnas jo neatpažino? Juk jis turėjo daug kartų girdėti Navalno balsą įrašuose. Kodėl paaiškinimai buvo teikiami telefonu? Atsakymai į tokius klausimus turi būti teikiami asmeniškai tarnybos vietoje, ir kiekvienas darbuotojas tai žino. Jei Kudriavcevas dalyvavo operacijoje, kuri (kaip jis pats sakė) buvo nesėkmė, tai kodėl jis nebuvo paslėptas? Tokie klausimai kilo man kaip profesionalui, kuris iš vidaus žino specialiųjų tarnybų darbą“, – interviu leidiniui „Apostrof“ aiškino buvęs Ukrainos žvalgybos tarnybos SBU vyriausiosios tyrimų valdybos vadovas, generolas majoras Vasilijus Vovkas.
Panašius klausimus kelia ir dabar Ukrainoje gyvenantis bei aršiu V. Putino režimo oponentu laikomas buvęs Rusijos Valstybės Dūmos narys Ilja Ponomariovas, kuris, beje, vienintelis iš Dūmos narių nebalsavo už Krymo aneksiją.
Maža to, I. Ponomariovas atvirai teigia, kad, nors visuomet laikė A. Navalną grėsme Rusijai, taip pat visuomet gynė jį nuo kaltinimų, kad pats A. Navalnas dirba Rusijos slaptosioms tarnyboms. Tačiau po šio skambučio K. Kudrevcevui jis ne tik laiko visą šią istoriją pačios FSB sukurta inscenizacija, bet ir įtaria, kad A. Navalnas šioje inscenizacijoje dalyvavo sąmoningai.
Donbasas / AP nuotr.
Kad ir kaip būtų, tiek V. Vovko, tiek I. Ponomariovo, tiek ir daugelio kitų keliami klausimai skamba dar labiau pagrįstai, jei įsiklausysime į pagrindinio „Bellingcat“ tyrėjo Christo Grozdevo prisipažinimą, kad FSB apie jų vykdomą tyrimą žinojo mažiausiai likus kelioms dienoms iki tyrimo paskelbimo. Tokią išvadą tyrėjas daro iš to, kad ryšys su jų tyrimui padėjusiais kontaktais, perdavinėjusiais kai kuriuos duomenis, staiga nutrūko, o vėliau paaiškėjo, kad jie buvo atleisti.
Tiesa, aš pats tikrai neatmesčiau galimybės, kad K. Kudriavcevas iš tiesų susimovė. Ir visai patikimai skamba, pavyzdžiui, Rusijos specialiąsias tarnybas tikrai neblogai pažįstančio žurnalisto ir eksperto Sergejaus Kanevo paaiškinimas, jog K. Kudriavcevas, būdamas iš esmės ne slaptosios tarnybos agentas, o tiesiog karo chemikas, tiesiog nebuvo mokytas operatyvinės veiklos metodų ir principų. Todėl ir susimovė.
Aš pats tikrai neatmesčiau galimybės, kad K. Kudriavcevas iš tiesų susimovė
Žinoma tai neatsako į klausimą, kodėl, net žinodama apie „Bellingcat“ vykdomą tyrimą, ir, ko gero, šio tyrimo kryptis, FSB apskritai neužkirto kelio A. Navalno „interviu“ su K. Kudriavcevu.
Bet ir tai, kad FSB tiesiog „susimovė“ yra tikėtina. Tiesiog, jei iš tiesų bandome suprasti padėtį ir procesus Rusijoje, o ne tiesiog esame linkę tik džiūgauti dėl tikrų ar tariamų režimo nesėkmių, ir tokių ekspertų, kaip V. Vovkas ar V. Putino oponentų, kaip I. Ponomariovas, keliami klausimai ir jų abejonės vertos bent jau išklausymo ir analizės.
Todėl baigti šį kartą, ko gero, turėsiu pripažindamas, jog ne tik visa A. Navalno nuodijimo istorija, bet ir šis mano rašinys iškelia daugiau klausimų, negu pateikia atsakymų.
Tačiau iš esmės būtent toks ir buvo šio rašinio tikslas – pademonstruoti, kad ir po A. Navalno „interviu“ su K. Kudriavcevu bei „Bellingcat“ bei „The Insider“ tyrimo nėra nei viskas taip aišku, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, nei verta per daug džiūgauti dėl „nokautų“ Kremliui.
Nes tikrą atsakymą mes, ko gero, ir toliau turime tik vieną – nusikaltimą įvykdė Kremliaus režimas, panaudodamas cheminį ginklą.
Na, dar bent jau man akivaizdu, kad vienas nusikaltimo tikslų buvo tas, kad visas pasaulis sužinotų, jog „Novičiok“ grupės medžiagos buvo panaudotos.
Tačiau iš esmės būtent toks ir buvo šio rašinio tikslas – pademonstruoti, kad ir po A. Navalno „interviu“ su K. Kudriavcevu bei „Bellingcat“ bei „The Insider“ tyrimo nėra nei viskas taip aišku, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, nei verta per daug džiūgauti dėl „nokautų“ Kremliui
O daugiau galime tik spėlioti, bandyti toliau analizuoti ir tikėti arba netikėti viena ar kita versija.
Tačiau net dėl to, kad dabar jau visas pasaulis esą išvydo tikrąjį Kremliaus režimo veidą džiūgauti tikrai neverta. Nes tikrąjį savo veidą šis režimas parodė jau daugiau kaip prieš 21 m., kai 1999 m. rugsėjį miegančius susprogdino šimtus savo šalies piliečių. Vien tam, kad V. Putinas galėtų ateiti į valdžią.
Ir, beje, lyginant su dabartine A. Navalno nuodijimo istorija, tas šimtus kartų siaubingesnis nusikaltimas A. Litvinenkos bei jo bendražygių, tarp kurių buvo ir vėliau nužudytas Dūmos narys ir tyrėjas Jurijus Ščekočichinas ir buvęs pačios FSB pulkininkas Michailas Trepaškinas ir ne vienas kitas iš tiesų rimtas ekspertas, buvo ištirtas ir atskleistas nė kiek ne mažiau detaliai ir su įrodymais negu A. Navalno apnuodijimas.
Tačiau daugelis Vakaruose ir net Lietuvoje iki šiol atsisako net patikėti, kad namų sprogdinimus Rusijoje 1999 m. surengė ne kažkokie čečėnų teroristai, o pati FSB.
Tad kokiu pagrindu galime manyti, jog dabar jau įvyks kažkoks lūžis net ir Vakarų sąmonėje? O apie pačią Rusiją, ko gero, iš esmės viską pasako šiame rašinyje jau cituoti apklausos duomenys…
