Tuo metu, kai Putinas tęsia savo grasinimus, šantažus ir elementarų Ukrainos bei Vakarų “trolinimą”, mums, Vakaruose, reikia kiek galima greičiau suprasti kokios tikrosios priežastys verčia Kremlių taip elgtis, o taip pat turime sutarti ir dėl esminių nuostatų, kuriomis turi remtis Vakarų atsakas į tokio Kremliaus elgesio sukurtus iššūkius. Nutariau surašyti savo “10 punktų”, kuriais turi remtis Vakarų atsakas Putinui, tikėdamas, kad tai gali padėti racionalizuoti visą diskusiją - rašo Andrius Kubilius, Europos Parlamento narys, parlamento nuolatinis pranešėjas Rusijos klausimais.
Rusijos kariniai ešelonai Baltarusijoje / Šaltinis: Telegram/Baltarusijos Respublikos gynybos ministerija
1. Rusija valdant Putinui - naujas “sergantis Europos žmogus” (XIX ir XX amžių sandūroje tokiu “sick man of Europe” buvo laikoma Turkija). Ligos požymiai yra akivaizdūs: viduje - smunkantis autoritarizmo populiarumas, išorėje - silpnėjanti post-imperinė galia. Šių požymių kombinacija verčia Putiną elgtis vis labiau desperatiškai. Rusijos viduje Putinas bijo Navalno, už Rusijos sienų Putinas labiausiai bijo demokratinės Ukrainos sėkmės. Baltarusijos, Kazachstano, pačios Rusijos žmonėms autoritariniai režimai, kleptokratija, demokratinių nuotaikų persekiojimas, teisinės valstybės nebuvimas yra atsibodę iki “kaulų smegenų”. Putino valdomos Rusijos silpnumą ir ligotumą lemia autoritarinė Kremliaus valdžios struktūra, o tikėtis, kad Putinas sugebėtų modernizuoti save, o po to ir visą šalį, būtų tiesiog naivu.
2. “Sergantis Europos žmogus” kaip “karinis žandaras” postsovietinėje autoritarinėje erdvėje - savotiškai ironiška, bet yra verta pastebėti, kad tai yra būtent tas Putino veikimas, kurio dėka jis “kuria” pro-vakarietiškas visuomenes Rusijos kaimynystėje. “Žandarmietiška” parama toksiniams autoritariniams Baltarusijos ir Kazachstano režimams nedidina Rusijos populiarumo šiose šalyse. Karas prieš Ukrainą, kurį Kremlius pradėjo 2014 metais ir kurį Putinas šiandien grasina paversti žymiai intensyvesniu, iki šiol konsolidavo Ukrainos pro-vakarietiškas nuostatas, o Ukrainos siekį stiprinti savo gynybinius pajėgumus daro visiškai suprantamu ir absoliučiai teisėtu. Šiandieninis iracionalus “sergančio Europos žmogaus” elgesys paskatino net neutralias Švediją ir Suomiją svarstyti NATO narystės klausimus.
3. Demokratijos ateitis Rusijoje, o ne dialogas su autokratu Putinu yra naujos saugumo architektūros Europos kontinente ilgalaikis tikslas. Demokratijos tarpusavyje nekariauja. “Europa - vieninga, laisva ir gyvenanti taikoje” yra įmanoma tik tuo atveju, jeigu Rusija transformuosis į Demokratinę Rusiją. Vakarų investicijos į “dialogo su Putinu” perspektyvas nepavers Putino liberaliu demokratu. Tik Vakarų dialogas su Rusijos pilietine visuomene gali padėti Rusijai transformuotis į demokratiją.
4. Autoritarinė, Putino valdoma Rusija yra didžiausia grėsmė Europos kontinento geopolitiniam saugumui. 1949 metais NATO buvo įsteigtas, kaip atsakas į Stalino keliamas karines grėsmes Vakarų Europai. 2022 metų Putino kariniai grasinimai Ukrainai ir visiems Vakarams yra vienintelė priežastis kodėl NATO privalo plėstis ir stiprinti savo pajėgumus. Tik tada, kai demokratija įsitvirtins Rusijoje, atsiras realios galimybės svarstyti naujos saugumo architektūros Europos kontinente reikalus.
5. Stipri ir galinti apsiginti Ukraina yra tinkamas atsakas, atbaidant Kremliaus agresyvius planus. Politiškai, ekonomiškai, gynybiniu požiūriu silpna Ukraina ar visi Vakarai savo silpnybe tik provokuotų Putiną naujiems grasinimams ir agresijoms. Jei Vakarai nori sustiprinti Kremliaus atgrasimą, jie privalo investuoti politinius, ekonominius, karinius resursus į Ukrainą. Jeigu dar nėra sutarta dėl Ukrainos narystės NATO veiksmų plano patvirtinimo, tai gynybinės ginkluotės tiekimas Ukrainai turi tapti svarbiausiu NATO/ES šalių narių prioritetu.
6. Ukrainos integracija į Europos Sąjungą yra tiek pat svarbi, kiek ir integracija į NATO. Europos Sąjunga neturi stiprios “kietosios galios”, tačiau yra labai stipri savo integracijos “minkštąja galia”. Ukrainos integracija į Europos Sąjungą yra vienintelis kelias, kaip gali būti sukurta ekonominė ir politinė demokratinės Ukrainos sėkmė. Atsakydama į Putino grasinimus, Europos Sąjunga turėtų neatidėliodama paskelbti žymiai ambicingesnę ir tuo pat metu praktiškai įgyvendinamą Ukrainos (o tuo pačiu ir visos Trio grupės) integracijos strategiją, kurios pirmoji tarpinė stadija pagal garsiąją “viskas, išskyrus institucijas” formulę turėtų aiškų tikslą: pilna integracija į “Vieningą Rinką”.
7. Putino karinė invazija į Ukrainą specialiame Tarptautiniame Tribunole bus nagrinėjama kaip tarptautinis nusikaltimas. Putinas privalo iš anksto žinoti ne tik apie ypač skausmingas sankcijas, kurios bus nutaikytos į Rusijos ekonomiką ir Kremliaus lyderius, jeigu jie pradės karinę invaziją į Ukrainą. Putinas taip pat privalo žinoti, kad tokia karinė invazija bus traktuojama kaip grubiausias tarptautinis nusikaltimas ir jo asmeninė teisinė atsakomybė bus nagrinėjama specialiame Tarptautiniame Tribunole.
8. Grasinimas pradėti karą taip pat yra tarptautinis nusiklatimas. Vakarai turi labai aiškiai ir efektyviai parodyti, kad grasinimai pradėti karinę invaziją nėra tinkamas būdas siekti “dialogo” dėl saugumo iššūkių. Vakarų valstybių Baudžiamieji Kodeksai grasinimą nužudyti kitą asmenį traktuoja kaip baudžiamąjį nusikaltimą (LR BK 145 str.), už kurį gresia kalėjimo bausmė. Grasinimas pradėti karinę invaziją ir tuo pačiu sukelti daugelio žmonių žūtis turėtų būti vertinamas kaip grubus tarptautinis nusikaltimas.
9. “Žalioji Sutartis” (“Green Deal”) - autoritarinės Rusijos Achilo kulnas. Pagal Europos Komisijos paskelbtus duomenis, Europos Sąjungos “Žaliosios Sutarties” įgyvendinimas po 2030 metų sumažintų dujų importą iš Rusijos 60-70%. Tokia perspektyva privers Rusiją iš esmės keisti savo ekonomikos struktūrą. Tokie pokyčiai gali būti pasiekti tik tuo atveju, jeigu Rusijos valdymo architektūroje įvyks dramatiški politiniai pokyčiai. Jeigu transformacija link demokratijos Rusijoje neįvyks anksčiau, tokiu atveju Rusija įrodys formulę, kuri galioja post-sovietinėje erdvėje: ten kur nėra dujų resursų - nėra ir autokratijos.
10. Maršalo Planas Demokratinei Rusijai: Europos Sąjunga kartu su Rusijos demokratinės pilietinės visuomenės ekspertais turi nedelsiant pradėti rengti strategiją, kuri turėtų apibrėžti kaip turėtų atrodyti ES ir Demokratinės Rusijos santykiai, po to, kai Rusijoje įvyks demokratinė transformacija. Tokia strategija turėtų apimti daugelį sričių ir reformų - pradedant nuo realios partnerystės geopolitinio saugumo reikaluose ir baigiant konkrečiais laisvos prekybos, bevizio režimo ir paramos modernizacijai instrumentais. Tokia Europos Sąjungos strategija bus ypač svarbi siekiant padėti jaunai Rusijos demokratijai stabilizuotis ir vėl nepatekti į nostalgijos imperinei praeičiai, nacionalizmo, radikalizmo ir populizmo spąstus, kaip kad atsitiko 1990’ųjų pabaigoje, kas ir atvėrė vartus autokratiniam Putino režimui.
